Laiptais dukart aukštyn, penkiskart žemyn, bet vis tiek išlendi į miesto panoramą
OK, biškis disclaimerio. Aš nesu Pietų žmogus. Man mieliau skandinaviška uola, šcheras, ramybė, vėsa, alus – o ne kalkakmenis, pietietiškas temperamentas, karštis (nu, kur ten daugiau nei 15 Celsijaus) ir vynas. Todėl man trenktis į Pietus – na, ten žemiau Bavarijos – yra daugmaž tai, kas kitiems būtų važiavimas atostogauti už poliarinio rato.
Bet nemažai mano paties nuostabai, Lisabona ir jos apylinkės patiko. Ir net labai. Taip, kad net įsitraukiau į planus sugrįžti. Tiesa, jokiu būdu ne vasarą – bet daugmaž tokiu metu, kaip dabar – pačioje pavasario pradžioje, kai karštis dar proto ribose ir žmonių dar protingas kiekis.
Kuo man nepatinka lietuviški muziejai? Nes jie nuobodūs. Ateini, pažiūri į virvelėmis atitvertus eksponatus, perskaitai, kad tai – n-ojo amžiaus originalai arba dar geriau – m-ojo amžiaus kopija ir eini prie kito stendo. Kartoti, kol baigsis muziejus.
Vos įėjęs į muziejaus teritoriją, savo akimis gali pamatyti, kaip realiu laiku gaminamas vikingų laivas. Gali užuosti dervą ir šviežią medieną. Taip, tiesiai prieš tavo akis muziejaus darbuotojai-entuziastai, ar kaip juos reiktų pavadinti, stato vikingų laivą. Tiesa, truputį pamelavau – tai pamatoma ne iš karto įėjus, prieš tai dar galima pažiūrėti, kaip archeologai preparuoja neseniai iškelto laivo likučius: vėlgi – gyvai, prieš tavo nosį, be jokių atitvėrimų ir pan. Archeologinis workshopas, ar kažkas panašaus. Super.
Šalia laivo statytojų – pažintiniai workshopai vaikams (ir visiems pageidaujantiems). Gali nusikalti monetą, išsikalinėti mjolnyrą ar stebėti, kaip tai daro/moko muziejaus darbuotojai. Visur aplinkui – prieplaukos, kuriose prišvartuotos veikiančios vikingų laivų kopijos. Su kai kuriais lankytojai ir paplukdomi, tik nepataikėm į eksursijų laiką. Už nedidelio kanalo – kaip tik ruošiamos vieno istorinio vikingų žygio atkartojimo sutiktuvės – po kelių mėnesių iš Airijos į Roskildę grįžta prieš kelis metus pastatytas „
Traukiame į ekspozicijų salę. Čia jau nebe kopijos, čia eksponuojamos keturių iš kanalo iškeltų laivų liekanos. Šimtmečius vandenyje pragulėjusios lentos sumontuotos į realų laivo dydį atspindinčius metalinius griaučius, visa tai pastatyta jūros fone – vaizdas nerealus… Taip pat veikia milžiniškas suvenyrų šopas, prekiaujantis viskuo, kas susiję su vikingais – pradedant šaukšteliais, runomis puoštomis skarelėmis ir baigiant runologine literatūra. Deja, daugumos stuffo kainos tokios, kad… na, tourist trap, ko norėt. Bet geras tourist trap. Daugiau tokių.
Ir galų gale patenkame į didžiausią atrakcijų zoną :) Visą salę užima laivų maketai – su kroviniu, burėmis, etc. O kampe… kampe kabo vikingiški rūbai, su visomis instrukcijomis, kaip jie dėvimi. Sprendžiant iš prašmatnumo – gana kilmingų/turtingų vikingų rūbai. Vyro, moters, berniuko ir mergaitės kostiumai. Keista, bet persirenginėja ir „laivuose“ fotografuojasi tik vaikai, suaugusiųjų kostiumai ramiai kabo ant pakabų. Naz neišlaiko. Po kelių minučių neišlaikau ir aš :)
Bet iš pradžių dar trumpai apie Christianiją. Kas nežino, tai – Kopenhagos „Užupio respublika„, tik pasiekusi kiek kitokį lygį. Gal tiksliau būtų sakyti, Rastamanijos respublika – pagrindinis žolės distribucijos centras, visiškai atsi(apsi)pūtusių žmonių rajonas Kopenhagos centre. Skersai išilgai pereinamas per ~15 minučių, su pačia įvairiausia publika pradedant klasikiniais tamsiaodžiais rastamanais ir baigiant beveik visiškai lietuviškai pragertais snukiais. Tik kažkaip paprasčiau ir jaukiau ten. Jausmas toks, kad jei ir gausi į galvą – bent žinosi už ką, taip sakant ;) Fotografuoti viduje griežtai nepageidaujama, tad tenka tenkintis įėjimo į Christianiją vaizdu.
Kelionė į Carlsbergo gamyklą. Wow. That’s good. Taip, pakankamai daug savireklamos, bet kartu ir atspindima alaus istorija, bent jau europinio. Interaktyvios multimedizuotos ekspozicijos – rodomas filmas, kartu apšviečiama ir atitinakma ekspozicijos, šiaip jau skendinčios tamsioje, dalis. Fantastiškai kvepianti grūdų salė. Ir dar begalė visko – pradedant tikrai įspūdinga alaus butelių kolekcija ir baigiant firminiu Carlsberg išvežiojimu transportu, tame tarpe ir gyvais arkliais (ta prasme, gyvais eksponatais-arkliais;). Tiesa, prie butelių etikečių su svastikomis kabo neišvengiamas pasiaiškinimas „Ponai ir ponios, svastika – senas indoeurpietiškas simbolis, reiškiantis saulę, ir „Carlsberg“ jį naudojo dar iki nacistų iškilimo Vokietijoje„…
Kopenhagos Zoologijos sodas. Šiaip jau visai neblogai. Bet geriausiu lankytu zoologijos sodu kol kas išlieka Prahos zoologijos sodas. Kopengahiškasis – geroookai mažesnis (tame tarpe – ir voljerai), bet turbūt interaktyvesnis. Be to, sako, vienintelis Europoje, turintis Tasmanijos Velnių (nes lygtais Danijos princesė – iš Tasmanijos), ir kuriuos labai sunku nufotografuoti, nes jis niekaip nenustygsta vietoje :/ Bet užtat galima pačiupinėti kupranugarius. Ir kažkokios rūšies nedideles ožkas, pas kurias tiesiog kviečiama įlipti į aptvarą :) Tiesa, vienas didžiausių įspūdžiu buvo kai einant takeliu, atsidarė kažkokio tarnybinio aptvaro durys ir por jas išėjo… kupranugaris. Ir lėtai nutapnojo tolyn. Tik vėliau pastebėjome šalia einantį žmogų. Taip ir nesupratom, iš kur jie ėjo, bet kadangi pirmasis kurpanugaris buvo nuvestas į kupranugarių aptvarą, ir vietoj jo buvo išvestas kitas, nusprendėm, kad čia gal kokie liūtai ar meškos daro kryžminę liudininkų apklausą, ar panašiai ;)
