Bradas Pittas, ryjantis filmo biudžetą.
Dideliame sidabriniame ekrane dabar siaučia nauja „mokslinės fantastikos drama“ „Ad Astra“. Bet čia va surašysiu, kodėl tai yra nei mokslinės, nei fantastikos, bet tiesiog psichologinė drama. Tik įspėju: nematę filmo būkit atsargūs, nes kai ką galima interpretuoti kaip spoilerius. Bet kas po ko vyksta ir bendro siužeto pirmoje dalyje nepasakoju – tik miglotą palyginimą. O antroje aiškiai išskirtoje dalyje nagrinėju konkrečius feilus – bet ne scenarijų.
Taigi, sužiūrėtas paskutinysis „Hobitas“. Apibendrinant – daug geriau, nei tikėjausi. Aišku, iš dalies dėl to, kad jau ir nebebuvo ką gadinti, na bet vis tiek džiugu.
Ir gerai, kad serija baigėsi. Nes iš vienos apyplonės knygelės daryti tris filmus — kiek juokinga, juolab, kad išmetus pusę visiškai nereikalingų kovos scenų, neegzistuojančių veikėjų ir siužeto linijų, buvo galima sukalti ir vieną — visai neblogą — filmą. Tikiu, kad kokie Tolkieno fanai ir padarys — kaip kad yra padarę su kitais LotR filmais.
Na bet OK, pasikabinėkim.
Žinau, kad nelengva, bet įsivaizduokite, kad esate Šekspyro fanas ar fanė. Kaifuojate nuo jo kūrybos pusę savo gyvenimo, bet kartą per metus prisiminimui suskaitote pagrindines pjeses, anksčiau valandomis galėdavote diskutuoti apie jo kūrinius, personažus ir siužetus bei tai, kas slypi už jų.
Matėte visas ligšiol pastatytas Šekspyro pjesių ekranizacijas didiesiems ir mažiesiems ekranams. Vienos patiko labiau, kitos – mažiau, bet štai atėjo laikas naujausiajai – tarkime, „Romeo ir Džuljetai“.
Tiesa, nepavyksta gauti bilietų į normalų seansą – viskas šiais laikais jau 3D, bet tiek to – taip mėgstate Šekspyrą, kad galite pakentėti kelias valandas su tuo papildomu technikos stebuklu ant nosies.
Šviesa užgęsta, ekranas nušvinta… Ir labai greitai suvokiate, kad pirmoji „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacija yra… bajavykas. Read the rest of this entry »
Taip, aš esu kosmoso fanas. Ne toks hardcore, kuris ten visus g, perihelius, albedus ir kitas juodąsias skyles atmintinai žertų, bet man tai įdomu – tiek tema/settingas filmui/knygai/žaidimui, tiek kaip mokslinių veiklų kryptis.
Apie „Gravity“ nežinojau nieko. Bet vakar „Youtube“ kažkaip pataikė pakišti target=“_blank“>treilerį, tai šiandien ir nuėjom pasižiūrėti.
Ar verta žiūrėti?
Viskas priklauso nuo to, ko tikitės.
Nesame sinefilai, bet su Naz (o dabar jau ir su Giriumi) kažkiek filmų pažiūrime. Ne itin daug, gal apie penketą per mėnesį. Apie daugumą net nesinori rašyti – ne tai, kad užtaikome ant kažko itin tragiško, bet filmą, vertą atskiro įrašo – t. y. tokio, kurį atsimeni net ir kitą dieną – pamatau gerokai rečiau, nei norėčiau.
Juodai baltame traukinyje sėdi jaunas juodai baltas žmogus. Traukinys važiuoja per bespalvį pasaulį, kurio šiaip jau nematyti – jį slepia žaliuzės ant vagono langų. Norėdamas pamatyti, kas ten anapus, turi žiūrėti pro tarpelį.
O ten – nieko džiugaus. Begaliniai miškai. Proskynos su apdegusiais naujakurių vežimais, laukymės su indėnų palapinių liekanomis.
Kada paskutinįkart matėte animacinį filmą apie… airių vienuolius ir knygų perrašinėjimą viduramžiais? Kada? Niekada iki šiol?
Aš taip pat.
„Nu buvo ten toks bičas, jis ten kalėsi, kalėsi, paskui pabėgo, paskui su chebra kažkur plaukė, daug parinosi visi, paskui ten kažkas visus užlenkinėjo po biškį. Ai, dar bachūriukas kažkoks buvo. Nu žodžiu, kažkoks bezpridelas, ne filmas, geriau nė nebandykit žiūrėt.“ – įsivaizduoju, doras gezas būtent taip apibūdintų „Valhalla Rising„.
Ir tam tikru požiūriu jis būtų teisus.
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad nei vaikystėje, nei paauglystėje nemėgau šitų Lewiso Carroll’o apysakų. Dėl tos pačios priežasties, kodėl nemėgau ir džiazo – per daug man ten buvo šyzos, chaoso – tiesiog trūko tvarkos ir logikos.
Džiazą su laiku supratau ir ant jo užkibau. O Alisą… na, Alisą paskutinįkart skaičiau turbūt būdamas keturiolikos, tad būtų visai įdomu pabandyti dabar :) Kažkur pas tėvus turi būti likusi knyga, reikia prisiruošti/neužmiršti susirasti.
Žodžiu, eidamas į filmą, tikėjausi daugmaž tokios šyzos, kokios įspūdį man paliko knyga. Ne, ėjau nusiteikęs ne priešiškai, greičiau atvirkščiai. Daug lūkesčių dėjau ir į tai, kad juostą režisavo Timas Burtonas – ko gero, vienas kreiviausių viso to holivudinio žiūralo režisierių.
Nepaisant to, rezultatą gavau visiškai kitokį, nei tikėjausi.
Pagal pirminį tekstą, šis įrašas turėjo prasidėti fraze „OK, su muzika jau daugmaž aišku, pereikim prie antrosios pirataujamos dalies – kinematografijos„. Na, jis beveik taip ir prasideda, bet faktas tas, kad iš tiesų nieko aiškaus čia nėra , ypač man pačiam, nors atrodo, vienu metu jau buvau gerokai pasvarstęs visus už, kodėl ir prieš ;) Turbūt taip ir turi būti. Ačiū komentatoriams, kure sukėlė abejonių ir papildomų minčių;)
Bet visgi išsiplėtimus paliksiu (tikiuosi, artimiausiai) ateičiai ir pereisiu prie pirminio plano, t.y. – kino. Kino iš grynai asmeninės pusės.
