RSS

Lisabona: dukart aukštyn, penkiskart žemyn, bet vis tiek viršūnė

02 Mar
Lisabona: dukart aukštyn, penkiskart žemyn, bet vis tiek viršūnė

Laiptais dukart aukštyn, penkiskart žemyn, bet vis tiek išlendi į miesto panoramą

OK, biškis disclaimerio. Aš nesu Pietų žmogus. Man mieliau skandinaviška uola, šcheras, ramybė, vėsa, alus – o ne kalkakmenis, pietietiškas temperamentas, karštis (nu, kur ten daugiau nei 15 Celsijaus) ir vynas. Todėl man trenktis į Pietus – na, ten žemiau Bavarijos – yra daugmaž tai, kas kitiems būtų važiavimas atostogauti už poliarinio rato.

Bet nemažai mano paties nuostabai, Lisabona ir jos apylinkės patiko. Ir net labai. Taip, kad net įsitraukiau į planus sugrįžti. Tiesa, jokiu būdu ne vasarą – bet daugmaž tokiu metu, kaip dabar – pačioje pavasario pradžioje, kai karštis dar proto ribose ir žmonių dar protingas kiekis.

Žinoma, daug prie viso šito reikalo prisidėjo ir Ingressas. Bo nors tai yra vienas baisiausių, klaikiausių ir tragiškiausių mano žaistų žaidimų – bet kažkodėl jį vis tiek maigau, ir taip jau septintus metus – ir vien dėl jo gerą gabalą Europos aplankėm. Šiaip, žinokit, labai gerai: nuvažiuoji pakariaut, pakariauji, su miestu pėsčiomis neblogai susipažįsti, o jei dar porą dienų laisvų prisijungi, tai ir visai gera tostoga gaunasi.

Šįkart su Ingressu gavosi ne kažką. Priešingai nei per ankstesnes Anomalijas, kur kiekvienąkart smagi mėsmalė įsisukdavo, dabar gavosi toks visiškas nosies krapštymas – iki tiek, kad teko patiems susirast, kuo užsiimt – ir ką padarėm osom, kaip sakė apšalusi operatorė (4 ar tai 5 medijos rinkiniai vien mūsų komandoje, kas supranta apie ką čia).

Tad tiesą sakant, po tokios nuobodžios Anomalijos – ir dar nykesnės nevienkartinės pažinties su Barselona, esančios vos už tūkstančio kilometrų – iš Lisabonos tikėjausi nelabai ko. Nu, jūros gėrybių kiekvieniems pusryčiams, pietums ir vakarienei. Nu, keleto neragautų alų mano gyvenimo (ir Untappd) kolekcijai. O kas daugiau čia gero gali būti? Gi suknisti Pietūs.

Bet va jau pirmą vakarą po Anomalijos supratau, kad Lisabona ir jos apylinkės gali būti šis tas geriau.

Lisabona

Visų pirma – tas crazy senamiesčio išsidėstymas aukštais. Būtent tas chaotiškumas ir nenuspėjamumas – tarp visų tų laiptukų, gatvelių, arkų, praėjimų, kur atrodo, lipi du aukštus aukštyn, tada tris žemyn, tada vieną aukštyn, tada tris žemyn, dar du žemyn, dar kartą žemyn – ir kai jau įsivaizduoji, kad jau esi žemiau jūros lygio, išeini į aikštelę, nuo kurios visa miesto panorama atsiveria, o tu, pasirodo, stovi viršukalnėje. Aš neįsivaizduoju, kaip jie tai padarė, bet blemba, už tokį painumą ir nenuspėjamumą, kuriame ne tik velnias kanopą nusisuktų, bet ir Cthulhu čiuptuvą pasitemptų – kuo didžiausias ir nuoširdžiausias respect.

Tai čia toks ramus ir nuspėjamas Lisabonos gatvių labirinto epizodas.

Antra, tie oldschool tramvajai. Ne dėl to, kad retro, geltoni ir cute (ar kad ekologiški. Nė velnio jie neekologiški, šitokios senienos), bet tai kaip jie ten po tokio pločio senamiesčio gatveles laksto! I mean, literally – vietos lieka gal po 20 centimetrų iki sienos, aš su kuprine jau netilpčiau į tarpą, o jie ten šaltais nervais daro posūkį tik vos vos pristabdydami. Amazing! Speleologija visiška.

Tokiose vietose stabdo tik bailiai.

Trečia, maistas. Esmi didis jūros baisybių ir labiau konvencinių plaukiojančių padarų gerbėjas. Tai bet to nieko Lisabonoj ir nevalgiau (pripažįstu, vienu metu beveik pasidaviau vištos meduje su kažkokiomis ten žolelėmis kerams – bet jūros šauksmas, žinoma, galiausiai nugalėjo) – ir 80% valgio buvo osom. Nepatiko tik pernelyg skysta (literally! Beveik plūduriuojanti) jūros baisybių paella. Tai čia buvo 1 užsakymas iš ~20.

Ketvirta. Alus. Yeah – Pietūs yra ne alaus, bet vyno kraštai, žinau, žinau. Nu bet visiškai absoliučiai atsitiktinai pataikėm nusigriebti viešbutį, esantį arčiau nei už 100 metrų nuo Lisabonos alaus muziejaus (kartu ir kabakas, žinoma). Ir ne, čia ne bajeris – aš net nežinojau, kad Lisabonoj toks muziejus/kabokas išvis egzistuoja.

Anyway. Iš ~15 išbandytų rūšių apie pusė buvo visai neblogų, o viena net ir rimtai patiko. Ne tai kad Didis Atradimas iš Didžiosios Raidės, bet toks visai netikėtai charakteringas lageriukas – Madeiros „Coral“, jei ką.

Užtat vietinės IPA’os (blemba, iš tiesų gi reikėtų rašyti IPAi, bo elis – vyriška giminė. Bet gi niekas nesupras. Todėl aš visada ne už kalbainiškumą, o adekvatumą) ne kažką, deja. Nė vienos įsimintinos neradau, iš 4-5 bandytų.

Ryto šokis. Vieta, kur įsikūręs Alaus muziejus.

Vynas. Kaip nesu Pietų, taip ir nesu vyno fanas. Alus man skaniau ir saugiau, ir lengviau nuspėjamas. Bet vėl gi – savo paties nuostabai, atradau stipriai užkabinusią vyno rūšį – žaliąjį vyną, vinho verde. Nesaldus, nerūgštus, vos vos kartokas, ir dar biškį angliarūkščiavizuotas – nu žodžiu, pataikė būtent į patį manojo liežuvio vidurį.
Osom! Eisiu tikrint, kokio čia jo Lietuvoje yra.

Okeanariumas

Aš labai mėgstu muziejus, bet dažniausiai tik trijų rūšių – istorijos, gamtos ir karybos. Mano mėgstamiausias ever lietuviškas muziejus – Jūrų muziejus, todėl jei nebūtų pavykę apsilankyti lisaboniškajame okeanariume, būčiau buvęs gerokai mažiau laimingas. Tai ačiū bendrakeleiviams už kantrybę ;)

Lisabonos okeanariumas.

Okeanariumas – labai geras. Nors gal kai kas ir nesutiks, bet IMO ne tiek jau ir baisiai geresnis už klaipėdietiškąjį. Turiu omenyje – OK, portugališkasis yra kiek gausesnis, bet ne pribloškiančiai. Nes klaipėdietiškasis yra tikrai pakankamai stiprus ir drąsiai gali lygintis su kitais mano lankytais.

Viduryje okeanariumo esantis akvariumas yra visiškai osom.

Viduryje viso okeanariumo esantis akvariumas – įspūdingas. Su rajomis (ar žinojot, kad rajos – protingiausios žuvys? Ir atstokit su tuo „o tai ne delfinai?“ – delfinai nėra žuvys. Delfinai yra žinduoliai. Ir aštuonkojai nėra žuvys, anei žinduoliai – nors ir sąlyginai protingi), rykliais, mėnulžuve (nors angliškai ji kažkodėl vadinasi priešingai – ocean sunfish), tunais ir dar ten keliais būriais žuvų (turiu omenyje būtent school of fish, o ne šiaip abstrakčius būrius).

Rykliai. O ne vandens dinozaurai, kad ir kaip kas norėtų tai matyti.

Akvariumą galima apžiūrinėti iš berods trijų skirtingų aukštų, ir kiekviena iš stebėjimo pozicijų suteikia vis kitokį – ir tikrai neperdedant, unikalų – stebėjimo kampą. Realiai lyg stebėtum 10-15 skirtingų vandenyno scenų. Ir viskas apmąstyta bei įgyvendinta kruopščiai – o ne šiaip dėl to, kad vietos liko.

Man ten patiko viskas, pradedant kvapais (ryškus žuvies kvapas iš pingvinų paviljono) ir baigiant kolekciniais egzemplioriais (tą mėnulžuvę, sako, tikrai iššūkis nelaisvėje išlaikyti gyvą, nelaisvės sąlygomis. Aš išvis nesuprantu kaip jie ten visus gyvius užwhisperina, kad ten kokie rykliai kokių ten tunų pietums nesiimtų). Beje, toks įspūdis, kad pačių gyvų eksponatų net ir mažiau, nei Smiltynėje – but still good.

O žinojot, kad rajos – protingiausios žuvys?

Žodžiu, labai, LABAI rekomenduoju.

Pragaro žiotys

Lisabona yra gerai, bet jei turi bent kelias dienas Portugalijoje – žinoma, verta ištrūkti ir už sostinės ribų.

Mes nusigriebėm privatų turą minivenu, kuris apėmė Cascais (tariasi Kaiškaiš ar tai kažkaip panašiai), Pragaro žiotis (Boca do Inferno), vakariausią Europos tašką (Cabo da Roca) ir kalnų miestelį Sintrą su Penos pilim. Tokia vienos dienos išvyka, žodžiu. €260 keturiems žmonėms, jei nepainioju. Visiškas tingus kaifas, vienintelis trūkumas – kad minivene alaus kranų nėra ir kokteilių nemaišo. Bet gal čia ir gerai, bo ir tūliko ten nėra.

Cascais, tiesą sakant, paliko kiek nykoką įspūdį.

Cascais, tiesą sakant, paliko kiek nykoką įspūdį. Toks pajūrio (iš tiesų tai pavandenyno) miestelis su palmėm ir uostu, but… so what? Na taip, smagus vėjas, daug vandens, besisupantys laiviūkščiai, uosto molas, atvirukiški vaizdai – bet viskas atsibosta per kokį pusvalandį. Na gerai, gal per valandą. Atfotkini, ir gali važiuoti toliau.Stojom valandai, bet kitąkart nematau prasmės tiek gaišt.

Boca do Infernopoints of interest čia dar mažiau, bet užtat žiūrėti galima čia ilgai. Ir nereikia net ugnies anei dirbančio žmogaus fone – užtenka vien įspūdingai besitaškančio vandens. Nes jis ten tykšta ne tik į pačias Pragaro žiotis (išgraužą į uždarą uolų slėnį), bet ir į aplinkines uolas, ir kai didesnė banga pasitaiko, vaizdas tikrai įspūdingas.

Beje, gidė sakė, kad Portugalija žymi ir pasaulio rekordą mušančiomis bangomis – banguočiausiu sezonu čia jos siekia daugiau nei 30 metrų aukščio, ir čia vyksta pasaulio serfingo čempionatai (tiesa, ji dar ir sakė, kad ir Vaško da Gamos (aha, patys portugalai taria būtent Vaško da Gama, o ne Vaska da Gama) tiltas yra ilgiausias Europoje – nors iš tiesų, kol nenugriuvo, ilgiausiu Europos tiltu yra Kerčės tiltas Ukrainoje, jungiantis Krymą su Rusija) – tai čia patiems rinktis, kiek ta gide pasitikėti galima. Juolab kad ji dar kažką ten buvo pripainiojusi apie Portugalijos diktatorių Salazarą, bet čia ReJ gal daugiau pakomenduoti.

Pragaro žiotys. Tiesiog.

Žodžiu, Pragaro žiotis pamatyti verta, nors ten žiūrėtinų objektų ir nėra daug – bet vis dėlto siūlyčiau skirti ne mažiau valandos ar pusantros, nes vaizdai įspūdingi – tai verta tiesiog stypsoti ir medituoti.

Vakarietiškiausia Europa

Labiausiai į Vakarus nutolęs Europos taškas Cabo da Roca pasitiko mus tipiškai lietuviškai – savižudžiu, nušokusiu nuo uolos. Tiesą sakant, policijos automobilis, kaip vėliau paaiškėjo, skubėjęs į įvykio vietą, mus aplenkė dar Cascaise. Tai dabar atvažiavus, matėsi kaip specialiosios tarnybos naudodamosi alpinistine įranga leidžiasi žemyn traukti tai, kas liko iš šuolininko.

Gidė pasakojo, kad čia nieko ypatingo ar nepaprasto – ten ar kas nors ar nušoka, ar nudrimba nuolat.

But oh well – gidė pasakojo, kad čia nieko ypatingo ar nepaprasto – ten ar kas nors ar nušoka, ar nudrimba nuolat. Nes uolų kraštas trapus ir nestabilus, o visokie genijai, norėdami geresnio selfio ar šiaip kadro, lipa anapus saugią zoną žyminčios tvorelės, o uolos ten nestabilios, o aukštis neblogas – tai vat ir gaunasi visaip.

Vaizdų vakariausias Europos taškas duoda tikrai neblogų.

Užtat vietovė – įspūdinga ir graži. Azuritinė jūra, gigantiškos bangos, daužančios uolą tolumoje; švyturys, įspūdingi uolų dariniai kitoje pusėje, slėniai – tikrai verta čia trenktis. O dar ir kelias iki šios vietos ne ką mažiau vertas dėmesio – serpantinas smaragdiškai žaliais kalnais, nužertais kažkokiom ten dabar geltonom, bet vėliau, sakė, rausvom gėlytėm. Rimtai atrodo kaip fėjų pilies aplinka iš „Heroes of Might and Magic II“.

Kuo ne HoMM II?

Penos rūmai

Na ir galiausiai, Sintra. Tiesa, mes pradėjom ne nuo jos, o nuo virš jos stūksančios Penos pilies (pilys ten dvi – yra dar viena maurų, kiek žemiau) – ir tai buvo labai geras sprendimas.

Kaip galbūt jau supratot, man didžiausias kaifas būna, kai mane kas nors taip visiškai dorai išduria – t.y. kai nutinka taip, kad ar ekspektacijos būna visiškai žemos, ar pirmas įspūdis būna labai jau ne koks – bet tada vožteli taip, kad prašai dar ir dar, ir tada visiems pasakoji, kaip cool buvo.

Disnėjaus pilis, blemba :(

Tai va, su Penos rūmais nutiko būtent pastarasis atvejis. Nes, nu, pirmas žvilgsnis tiek iš toli, tiek iš arti – nu blemba, visiška plastikinė Disnėjaus pilis, ir klaikiom spalvom nudažyta :( Nes atsiprašant, bet jau ir plyta trinti sovietiniai džinsai atrodydavo autentiškesni, nei šitas daiktas – bet va visas draivas prasideda tada, kai užsikari ant jos sienų. Tada supranti, kad čia iš tiesų visai serious ir fun shhhhstuff.

Beje, pilis visiškai šviežia, pastatyta tik XIX a. vidury. Nuo viduramžių čia buvo kažkokia ten lyg koplyčia, paskui – nedidelis ir tykus Šv. Jeronimo vienuolynas su vos 18 vienuolių, ir įvairios jo inkarnacijos – o pilis atsirado berods tik 1847 (nors pati pati statybų pabaiga – 1852), kaip karališkoji Portugalijos monarchų vasaros rezidencija. Nes, nu vieta labai patiko būsimajam karaliui Ferdinandui, tai jis ir supirko viską aplinkui, ir dar savamokslį – bet pasirodo, kietą architektą-inžinierių (besispecializavusį kalnakasyboje) – nusisamdė, kuris Peną ir pastatė.

Prabangiausia rasta inscenizuota vieta rūmuose. Geri buvo laikai – dabar tokią salytę kas trečiame rimtesniame restorane galima rasti.

Esmė, kad 1755 Lisabonos regioną kaip reikiant krestelėjo katastrofiškas Žemės drebėjimas (o paskui iškart – dar ir cunamis). Dėl ko didelė dabartinės Lisabonos dalis pa/re/statyta tik XVIII a. viduryje.

Panašiai nutiko ir su Penos rūmais.

Išmokus nematyti spalvų, vaizdas žymiai pagerėja.

Grįžtant prie dabarties – didžiulis respect, kad čia nėra jokių suknistų apsauginių grotų, turėklų ir kitokių išplerusiems turistams pritaikytų apsaugos priemonių. Kuorų aukštis – daugmaž iki klyno, o toliau jau prašom saugokis pats. Ir jokių užknisančių įspėjamųjų ženklų, lyg tavo IQ defaultiškai būtų laikomas 50, ir jokių drausminančių darbuotojų. Nori stotis ant kuorų virš bedugnės, išsitraukti savo hidrantą ir imti laistyti žemę kažkur žemai žemai apačioj, daužant kumščiais į krūtinę ir staugiant I’M THE KING OF THE WORLD – nu ir stokis, ir laistyk, ir stauk. Bet kažkaip nė vieno neužmačiau to darančio. Nes pas žmones vis dėlto kažkaip yra toks dalykas, kaip sveikas protas.

Vienintelė apsaugos tvorelė – blaivus protas \m/

O pilis – pačioje viršukalnėje, ir jei realiai kristi iki artimiausio paviršiaus ir nėra labai toli – t. y. nukritęs dar net ir visai estetiškai atrodytum, o gal net ir gyvas liktum – bet platūs horizontai – ir, atrodytų, visas pasaulis po kojomis – labai gerai įjungia tą mistinį sveiką protą ir atsargumą. Užtat vaizdai – fantastiški. Padūmavusios kalvos, slėniai ir miškai. Kiek žemiau – maurų pilis. Kažkur ir civilizuoto pasaulio kampas, dėl įvairumo. Žodžiu – visiškas kaifas. Labai, labai rekomenduoju.

Maurų pilis, žiūrint nuo Penos rūmų.

Tiesa, visai nieko ir pats rūmų vidus. Kas svarbiausia – neperpuošta, viskas ganėtinai su saiku. Kambariai nedidukai, apstatymas adekvatus – t.y. kai kurie 5* viešbučiai labiau išsidirbinėja, nei šita karaliaus vasaros rezidencija. Žodžiu, panašu, Ferdinandas ir jo žmonos buvo visai adekvatūs žmonės.

Pati Sintra – miestelis pilių papėdėje – nedidelė, smagi, graži – bet ko gero vienai dienai visko buvo jau per daug, o gaila. Tiesa, kiti bendražygiai, keliavę kitu maršrutu, pasielgė atvirkščiai – pasiekė Sintrą, ją aplakstė ir apingressino, bet į Peną jau nebesirabdžino. Nemažas praradimas, sakyčiau – ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad padarėm atvirkščiai, daugiau dėmesio skirdami piliai viršuje.

Sintros panoramos fragmentas.

Šiaip Sintra gerai (ypač jos firminiai pyragėliai travesseiros de Sintra pyragėlinėje „Piriquita“ ), bet Pena – tikrai įspūdingiau. Beje, ir Penos parkas visai nieko.

Ai, o kad jau apie pyragėlius. Neįsivaizduoju žmogaus, kuris patektų į Portugaliją ir kuriam ten pavyktų išsisukti neparagavus pastel de nata – firminio portugališko sluoksniuotos tešlos pyragėlio su kreminiu įdaru viduje. Ir sakoma, kad patys portugališkiausieji, autentiškiausieji ir geriausieji yra būtent iš Belemo (Lisabonos rajonas, ir berods, viena konkreti kepykla). Dėl kitų epitetų nežinau, bet kad labiausiai man (ir ne vien man) patikę, tai tikrai – ir tešlos mažiausia, kremo daugiausia, ir su saldumu nepersistengta.

Čia Sintroje duoda travesseiros de Sintra.

Ai, užkniso rašyt. Žodžiu, į Portugaliją vykt verta, bet bent savaitei. Kelių dienų – ryškiai per mažai. Lisabona gerai, okeanariumas gerai, pyragėliai (ypač – Belemo) irgi gerai, Cascais – meh, Sintra – gerai, o Penos rūmai (išskyrus spalvas) ir parkas – osom. Teks grįžt, patiko. Ai, o jei norit geros gidės, kuri pavežioja minivenu ten visur aplink Lisaboną – kreipkitės, galiu duot kontaktus. Faina teta, angliškai kalba labai gerai, priveža nuo durų iki durų (ar pilies vartų) ir dar parekomenduoja, kur pavalgyt pakeliui – skaniai, sočiai ir už adekvačią, o ne turistinę kainą.

Na o visiškai pabaigai – keli charatkeringai portugališki kadrai. And hell, aš jau visai didžiuojuosi, kad vilniečiai portugalais pravardžiuojami ;)

Bo šalis tai visiškai osom.

P.S. Viešbutį, kuriame buvome apsistoję, rekomenduoju taip labai rezervuotai. Taip, vieta praktiškai ideali (senamiestis, gal 100 metrų nuo Težo pakrantės), prie pat Komercijos aikštės ir Alaus muziejaus, aplinkui pilna grocery parduotuvėlių, suvenyrinių šopų (tame tarpe ir osom firminė sardinių ir kitų jūros baisybių konservų parduotuvėlė su dar labiau osom teta-pardavėja), kaina gana adekvati (tik ne pusryčių) – nu bet jei kambarys ir so-so, tai dušo kabina kažkokiems maliavkoms, aš per pečius vos tilpau. Ir dar tualeto-dušo kambarys stiklinėmis senomis (tegul ir kai kur matinėmis), tai jei kas drovitės, kad kambario partneris gali pamatyti jus neoriomis pozomis, siūlyčiau permąstyti kitus variantus.

Bet blogiausia – elektros rozetės kambaryje. Blemba, XXI amžius, statistiškai dabar po kiek ten smart devaisų turi Vakarų žmogus, ar ne po penkis? O pas mus kambaryje rozetės buvo vos trys. Ir visos – vienoje lovos pusėje (čia tipo, tik vienas iš teimos devaisus naudoja?). Ir maža to – tik viena iš tų rozečių buvo veikianti. Blemba, už tokius dalykus reikia skalpuoti, ir žiauriai. Šiuolaikinio žmogaus prigimtinė teisė yra viešbučio kambaryje turėti tiek LAISVŲ rozečių savo lovos pusėje, kiek viešbutis turi žvaigždučių, ne mažiau.

Jei Vilniaus simbolis yra Geležinis vilkas, tai Lisabonos – Geltonas tramvajus. No kidding!

Jie ir plačiom gatvėm važinėja.

Lisabonos tramvajai.

Lisabonos tramvajai.

Lisabonos tramvajai.

Gondoro temos Lisabonoje.

Lisabona: Pedro ir jo menas.

Kaiškaišo uostas.

Kaiškaišas: pensininkų rojus.

Vakariausias Europos taškas.

Protingiausia žuvis Lisabonos okeanariume.

NE dinozaurai.

Dar biškis antrų Heroesų.

Penos rūmai Sintroje (ne, ne Xytroje/Cintroje. Patikėkit, apie Wiedzminą pirmu numeriu galvojau)

Ir išdrįsk pasakyt, kad ne dinozauras.

Lisabonos katedra.

 
Leave a comment

Posted by on 2019 kovo 2 in Keliauti, Ragauti

 

Tags: , , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos