RSS

Stokholmas vasarą, su keturmečiu bagaže — III dalis — Birka

28 Sep
Stokholmas vasarą, su keturmečiu bagaže — III dalis — Birka
Birka

Birka

Gerbiamieji, nuo šiol, jei norėsite mane pasiųsti tam tikra kryptimi, tai ir siųskite — siųskite drąsiai. Aš tik paprašysiu man kelionę apmokėti, bet pažadu grįžti linksmas, pailsėjęs, ir dar Jums magnetukų parvežti — ar kaip ten Geležinė Lapė mokė.

Nes Birka yra osom!

Nors kai pagalvoji, kas čia galėtų būti osom? Nes Birka – tai daugmaž VIII-X a. vikingų Gariūnai, saloje apie 30 km nuo Stokholmo centro, į kurią laivu plaukti į vieną pusę reikia apie dvi valandas.

Senovėje vikingai iš Stokholmo į Birką vykdavo garlaiviais.

Senovėje vikingai iš Stokholmo į Birką vykdavo garlaiviais.

NOT! Lygiai taip pat jie vyksta ir šiais laikais

NOT! Lygiai taip pat jie vyksta ir šiais laikais.

Ir tiesa, kas dėl laivo – eilinį kartą įsitikinau legendine skandinaviškąja lyčių lygybe, nes jei laivo kapitonas bei vairininkas ir buvo vyriškis, tai likusi įgulos dalis buvo stiprioji lytis, ir sukosi ji tikrai rimtai: dvi liaunos merginos (na OK, viena gal kiek augalotesnė) dirbo visus švartavimo darbus, tai yra operavo tokio storio lynais, kaip mano riešas. Tai reiškia – va sugriebi tokį šniūrelį, įsiręži, pritrauki juo laivą (kokių 15-20 m ilgio, talpinantį turbūt arti 100 turistų) prie krantinės ir suriši jūreivišką mazgą. Aš galiu pribaksnoti armijas barzdotų hipsterių, kuriems tokiam darbui jėgų nepakaktų, o čia visą darbą dirbo dvi skandinaviškos mergaitės.

Bet grįžkime prie Birkos.

Taip, šiandien ten iš esmės kaip ir nieko nėra – tik daug daug š. Ne, rimtai – daug daug avių mėšlo, į kurį neįlipti vargu ar pavyks, nes nedidelėje saloje laikoma turbūt apie šimtą avių, ir jos ten visos vaikšto laisvai, ir dergia laisvai.

IMG_0124 IMG_0126 IMG_0149

Bet kažkada Birka buvo visai kitokia. Tai buvo prekybos centras, tai buvo tikra Maxima Bazė, kurioje stovėjo apie 300 namų, gyveno apie 1000 nuolatinių gyventojų, budėjo karinės įgulos ir čia buvo galima įsigyti visko, pradedant Sibiro kailiais ir baigiant juodaodžiais vergais.

Dabar ten nebėra nieko, tik autentiški vikingų akmenų ratai-pilkapiai, penki rekonstruotais įrankiais pastatyti pavyzdiniai namai, kelios šeimos, auginančios avis (ne, jokie ne rekonstruktoriai, tiesiog šiaip) ir akmenys.

IMG_0136IMG_0144IMG_0148IMG_0160IMG_0190IMG_0196IMG_0198IMG_0213

Akmenys. Kad ir kaip banaliai skambėtų keningas „žemės kaulai“, aš turbūt pirmąkart pajutau šito jau pakankamai nuzulinto įvaizdžio prasmę. Nes akmuo, prasiplėšiantis per velėną, dirvą, per vėjyje linguojančius saulės išblukintus ganyklų žolynus atrodo įspūdingai. Ir dar ta tyla, ramybė, vasaros kaitra ir ežero vėjas – tikrai gali pasijusti pasiklydęs laike.

Akmens Stokholme ir jo apylinkėse tikrai netrūksta. To man taip patinkančio akmens — sunkaus, tamsaus, tvirto, o ne tokio, iš kurio su dilde gali gipso miltelių pasigaminti. Su akmeniu susijęs ir kitas man žiauriai patinkantis žodis, kurį atsimenu iš vaikystės ir Astrid Lindgren — šcheras. Tai yra uolinės salos, kuriose dažniausiai negyvenama (nors kartais ir gyvenama, ar šiaip žmogiškoji veikla vykdoma), nes jos mažios ir skurdokos gyvybe, bet vis tiek žiauriai gražios.

IMG_0029IMG_0030IMG_0032
IMG_0035
IMG_0039IMG_0041IMG_0045IMG_0046IMG_0050IMG_0051IMG_0057IMG_0063IMG_0064

Kaip jau minėjau, kelionė iš Stokholmo centro į Birką bent jau mūsų pasirinktu variantu truko apie dvi valandas (į vieną pusę). Tiesiąja tai yra berods apie 30 kilometrų, bet bent jau mūsų laivas šiek tiek vingiavo tarp salų, pakeliui stojo ar ne 5 prieplaukose, ir panašiai.

IMG_0079

Tomas Sojeris, Misisipė na ir taip toliau

Tomas Sojeris, Misisipė na ir taip toliau

IMG_0091

Šiaip jau, sako, didelį kelio galą įmanoma sukarti ir pačiu Stokholmo metro, o likusį gabaliuką — autobusais, kurie keliami keltais. Bet jei turistaujate, laivu vis dėlto, įspūdingiau. Nes ir parisižiūri gražių Stokholmo vaizdų, ir šiek tiek nusiteiki pačiai Birkai.

IMG_0006IMG_0007IMG_0012IMG_0014IMG_0018IMG_0019IMG_0036IMG_0037

Ir pagaliau — Birka.

Po salą galima klajoti laisvai, ir tam turistai turi apie tris valandas: išlipi iš laivo, apturi apie valandos trukmės (neprivalomą) ekskursiją su gidu, o toliau, iki laivo išplaukimo, daryk ką nori – sėdėk restorane, suk ratus nedidukame muziejuje ar klajok po ~3×4 km salą.

Ir turiu pripažinti, net ir per kepinančius karščius man dar kokios valandos pritrūko. Nes apsukome nedidelį kelių kilometrų ratuką, pagraužėme saldžiai karčių sulaukėjusių trešnių (parsivežiau keletą kauliukų, bandysiu daiginti) ir viskas. Mielai būčiau užtrukęs antra tiek.

IMG_0113-tvarkyta

Birkos muziejus. Sorry, kad taip jau nufotošopintas, bet apšvietimas tuo metu buvo toks, kad kitaip niekaip. O muziejus – ir jo parduotuvėlė, kurioje, beje, dirba perkusionistė Malinka från (iš) Alsnu iš tradicinio vikingiško folko grupės „Medvind“ – toli gražu ne išsamus, bet toks visai jaukus.

IMG_0115IMG_0151IMG_0153IMG_0155-BWIMG_0180

A, Angmaro Ansgaro kryžus. Ansgaras buvo IX a. misionierius, nešęs krikščionybę į Šiaurę. Seniokas dar buvo žinomas kaip Šiaurės Apaštalas ir taip toliau, bet šitas kryžius Björkö (Beržų) saloje, kurioje kažkada egzistavo Birka, iškilo tik po +-1000 metų nuo jo realaus vizito, jei ką. Ir beje, Angmarą Ansgarą pirmąkart iš Birkos sėkmingai išvijo.

IMG_0130-BW

Ansgaro kryžius be turistų

IMG_0143

Ansgaro kryžius su turistais

Ansgaro kryžius iš arti

Ansgaro kryžius iš arti

Kelionėje apturėjome nerealų gidą. Archeologas, rekonstruktorius ir, įtariu, metalheadas. Grįžtant įsikalbėjome, ir… radome bendrų pažįstamų. Pasirodo, prieš metus ar panašiai lankėsi Lietuvoje, ir susipažino su vietiniais mūsų rekonstruktoriais iš Kauno :) Kam reikia, linkėjimus lyg perdaviau, o visiems kitiems tai tebūnie eilinis įrodymas, kad pasaulis yra mažesnis, nei atrodo :)

IMG_0134

Osom gidas Adreas.

IMG_0131

Beje, dar keletas įdomių gido pasakotų detalių, kurios tiems, kas domisi vikingine istorija, tikiuosi, ir taip žinomos, bet gal ne visiems:

  • vikingas – tai ne rasė, klasė ar tauta, bet darbas, užsiėmimas (angl. job). Todėl teisingiausias pasakymas yra eiti vikingan – panašiai, kaip eiti žvejybon.
  • vikingai niekada neturėjo kovinių šalmų su ragais (ritualinių – galbūt). Manoma, pirmasis raguotuosius šalmus išrado operos kostiumininkas, kai jam kažkaip reikėjo vizualizuoti vikingus Wagnerio operai
  • vikingai nebūdavo laidojami degančiuose laivuose, paleidžiant juos plūduriuoti į jūrą – ar bent jau apie tai nėra jokių duomenų. Deginami tikrai buvo – ritualiniame lauže ar laive, tik visa tai vykdavo ant žemės. Padega, sudegina, apdeda likučius akmenimis, done. Svarbu, kad ne šiaip pakasti į žemę, kaip kad tie krikščionys daro. O laivas vikingams būdavo tas pats, kas mums daugmaž automobilis – tiek esminė transporto priemonė, tiek ir statuso ženklas. Ir laivuose galėdavo būti deginami ne tik vadai, bet ir vidutiniškesni žmonės, kurie (ar kurių giminaičiai) sau galėdavo tai leisti – ir pirkliai, ir šiaip turtingesni. Analogija šiems laikams – jei nori ir negaila, gali sudeginti mirusią močiutę devymdevintų „Passate“, bet gali ir specialiai deginimui sukurtame „Lexuse“, kuriame vietoje odos salone jau dermatinas, ir klimato kontrolės nėra, bet išorė vis tiek prabangiai atrodo.
  • Birka buvo gerai apsaugotas prekybcentris, nes 1) jis buvo saloje 2) į ežerą/ežerų tinklą, kuriame buvo Beržų sala (ir pats Stokholmas) galima buvo įplaukti tik per dvi vietas. Ir be abejo, jos abi buvo gerai saugomos, o dar veikė ir signalinių laužų grandinė, nusidriekusi per salas pakeliui.
  • Birka nebuvo sugriauta (nors yra manančių, kad buvo ir taip), miestas greičiausiai nunyko savaime, apie X a. — nes Birkos vaidmenį perėmė Sigtuna ir Gotlandas.

IMG_0176-BW

Tad kaip jau galbūt aišku, Birka man asmeniškai tapo atostogų Stokholme vinimi. Jei tik bus galimybė – labai rekomenduoju apsilankyti. Nesitikėkite Disneilendo, Rumšiškių ar ko nors panašaus – Beržų sala suteikia galimybę pasivaikščioti po tikrą, ne pozuojančią istoriją, bet kaip tai padarysite – čia jau Jūsų pačių reikalas.

Beje, galima neabejoti, kad Birkoje yra lankęsi ir baltų vikingai — kuršiai. Visa tai yra meniškai, bet istoriškai pagrįstai ir ganėtinai logiškai aprašyta knygoje, nuo kurios recenzijos kažkada prasidėjo šio tinklaraščio istorija ;)

 

P.S. A, o kaip ten su tuo keturmečiu bagaže? Na, laivas pirmas penkiolika minučių buvo labai įdomu ir patiko, tada likusias 105 minutes gana santūriai kentėjo (klausinėjimas „kada atplauksim“ vyko tik kas kokias 15 minučių), tada ekskursiją, kadangi ši buvo anglų kalba, prazyzė, bet paskui po visus tuos atvirus laukus atsigriebė tiek, kad grįžinėjant laive jau buvo ganėtinai ramus.

Lietuviškas vaikis buvusio švedų prekybcentrio platybėse

Lietuviškas vaikis buvusio švedų prekybcentrio platybėse

Tai yra trečioji pasakojimo dalis. Pirmą galite rasti čia, anrtą – čia, ketvirtą – čia, o paskutiniąją penktą – čia.

 
Leave a comment

Posted by on 2015 rugsėjo 28 in Keliauti

 

Tags: , , , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos