Šįryt prabundu nuo… lietaus garsų.
Senokai girdėtas garsas. Na, atmetus tą variantą iš garso kolonėlių :)
Atsimenu, kaip visi čia sveikino vieni kitus su kalendorine žiemos pradžia. Atrodo, prieš dvi savaites, na, gal mėnesį…
KADAAA? Prieš tris mėnesius??? Ir po savaitėlės reikės sveikinti su kalendorine pavasario pradžia?
Gal mes šalia kokios juodosios skylės gyvename?..
P.S. Kadras – vos trijų dienų senumo.
Taip ir bėga žiema. Prie progos vis pafotografuoju, pafotografuoju laisvu laiku, bet įsikirtau, kad jei dirbi pagal hobį, tai nuo to nukenčia ne kas kitas, o tik hobis. Rimtai – puikus apšvietimas, sugalvoji puikių vietų, kur turėtų „gerai gautis“, na bet po dienos/savaitės darbų prisiruošti sukarti dar tuos kelis kilometrus tam kad dar fotkinti – na, kartais tampa tikra savimoralės problema :D Ir tokie dalykai paskutiniu metu pradeda pernelyg dažnai kartotis :/
Ką daryti?
Žinoma, keisti darbo profilį :) Taigi, jei netyčia nugirsit, kad kam nors reikia žmogaus, sugebančio pilti tekstą įvairiomis temomis, arba galinčio dirbti su vaizdais, bet kad pačiam nereiktų per dažnai į rankas imti fotoaparato – būčiau dėkingas, jei duotumėte žinoti :)
OK, užteks kalbų, pereikim prie vaizdų.
Žinote, kas yra tikras kaifas? Pabusti prieš vidurnaktį, pamatyti, kad tikrai gražiai sninga ir išlėkti lauk su fotoaparatu.
Jokių žmonių. Tyla ir gausus sniegas (objektyvą reikėjo valyti praktiškai po kiekvieno kadro, nors kaip matyti nuotraukose, ir tai ne visada padėjo). Tikra žiema.
Sakoma, kad apie orus kalbama tada, kai jau nebėra apie ką kitką kalbėti. Na, šiuo atveju tai netiesa. Nes mintis kaip tik būtent apie orą, gamtą ir t.t.
