Oficiali Ulmo muziejaus Löwenmensch kopija.
Kaip kartais suveikia reklama.
Kažkada čia FB išmetė berods „KuroNeko“ reklamą su žaidiminio raganiaus Geralto figūrėle. Ir tai privertė susimąstyti – kaip čia yr? Aš kaip ir geekas, bet jokio tokio geekiško dalyko namie neturiu. Jokios figūrėlės ar statulėlės iš geekų pasaulio.
Blemba, negerai kažkaip. Gal aš ne geekas vis dėlto? Negerai čia būtų, jei taip.
Istorinis stimuliatorius „Dawn of Man“.
Tai buvo 2006-ųjų žiemos pabaiga. Kaip tik damušinėjome pirmąjį lietuvišką komercinį strateginį žaidimą „PSI: Sibiro konfliktas“, ir vieną tamsoką bei absoliučiai pilką vasario rytą į gretimą kėdę ofise (Dariaus ir Girėno gatvėje, viena autobuso stotelė iki oro uosto, berods šalia DHL sandėlių) įkrito projekto vadovas Vilmantas B.
– Nu va, chebra, kas norit, rašykit design docus naujiems geimams.
Tuo metu tai atrodė kaip visiškai logiškas anonsas. PSI artėjo prie pabaigos, aišku, buvo planų jį tęsti, bet kiek rimtai galima žiūrėti į bet kokį kūrėją, kuris stalčiuke neturi dar keliolikos ar keliasdešimties idėjų? Be to, nors tuo metu PSI išgyveno tam tikrą krizę (įdomu, nors vienas ryškesnis geimas yra išleistas be krizės? Turiu įtarimą, kad net ir „Space Invaders“ savo laiku turėjo problemų), vis dėlto tikėjimas, kad „Wireframe Dreams“ ir toliau gyvuos bei kurs žaidimus, egzistavo. O aš, kaip vienas iš paskutiniausių, prisijungusių prie PSI, dar net nebuvau perdegęs, tai pradėjau fantazuoti. Tiksliau, kurti savo svajonių geimą wordo faile.
Berods po savaitės pridaviau ir pirminę DesDoco apmatų versiją.
Kuo Vilmantas buvo (ir tikiu, kad iki šiol yra) geras šefas – jis neišsišaipė. Tiesiog atvirai paklausė: o tai kame būtų šitokio geimo cinkas?
Tuo metu nesugebėjau paaiškinti. Bajeris, kad nesugebėčiau paaiškinti ir dabar. Bet va ėmiau ir atradau, kad kažkas va taip vat paėmė ir sukūrė mano svajonių geimą.
Bradas Pittas, ryjantis filmo biudžetą.
Dideliame sidabriniame ekrane dabar siaučia nauja „mokslinės fantastikos drama“ „Ad Astra“. Bet čia va surašysiu, kodėl tai yra nei mokslinės, nei fantastikos, bet tiesiog psichologinė drama. Tik įspėju: nematę filmo būkit atsargūs, nes kai ką galima interpretuoti kaip spoilerius. Bet kas po ko vyksta ir bendro siužeto pirmoje dalyje nepasakoju – tik miglotą palyginimą. O antroje aiškiai išskirtoje dalyje nagrinėju konkrečius feilus – bet ne scenarijų.
Užaugo milenialsų (ir xenialsų) karta – tų, kurie gimė 1980s. Užaugo ir apsivaikavo. O tai reiškia, kad jau netrukus reikės savo vaikams apie savo jaunystę dūsaujant pasakoti. O tai reiškia, kad pasikrapštyti plinkančią ir žylančią makaulę teks, nes prisiminti tą jaunystę reiks. O tai reiškia, kad visiškai logiška, jog dabar kyla knygų apie 1980s-2000s laikus bumas.
Jānis Joņevs – Jelgava ’94.
Turim khultinę „Pietinia kronikas“. Turime „Gertrūdą“ (ne knyga, o komiksas, ir IMO nelabai kažką). Turime „KGB vaikus“ (tik nelabai man ten apie laikus). Turime „Kai aš buvau malalietka“ (dar neskaičiau). Turime siauruose ratuose plačiai žinomus „Stabmeldžio memuarus“. Ir va, pasirodo, yra latviška „Jelgava ‘94“. Katra iš esmės yra labai geras „Pietinia kronikų“ ir „Stabmeldžio memuarų“ kokteilis: apie 199x-uosius ir apie undergroundinę kultūrą. Tiesa, latvišką – bet realiai ji, panašu, nuo lietuviškosios nelabai ir skyrėsi. Beje, „Jelgavoje“ minimi ir NAHASH, ir POCCOLUS. Ir šiaip, viename epizode lietuviai šmėkšteli.
Lydinys
Bandžiau ieškoti internete kokių subjektyvesnių „Jelgavos“ apžvalgų lietuvių kalba (juk žinia, kad knygų apžvalgos geriausios yra būtent subjektyvios) – bet neradau. Na taip, sritis gal kiek iš pirmo žvilgsnio siauroka – ne visiems gi „De Mysteriis Dom Sathanas“ ar MY DYING BRIDE rezonansą kelia – bet iš tiesų knyga pakankamai plati.
Kaip sakiau, man tai panašiausia į „Pietinia kronikų“ ir „Stabmeldžio memuarų“ lydinį. Kas neskaitė nė vienos – pirmoji yra plataus kampo 90s apžvalga ir paauglio gyvenimas tais laukiniais laikais, perteiktas per šiaulietišką prizmę, antroji – tokie teleobjektyvu prišaudyti epizodai iš tų pačių 90s ir 2000s, tik per (daugiausia) Lietuvos undergroundo/metalo prizmę.
O va „Jelgava“ yra 90s latvių paauglio gyvenimas to laikmečio latviškame (nors iš tiesų bendrame posovietiniame baltiškame) undergrounde. Beje, dar vienas panašumas su „Pietinia kronikomis“ – Jelgava ir Šiauliai yra ganėtinai panašūs, pagal demografiją. Taip, Šiauliuose gyventojų beveik dvigubai daugiau, bet turint omeny bendras šalių populiacijas, jei Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, tai Jelgava – penktas pagal dydį Latvijos. Tas ant to.
Laiptais dukart aukštyn, penkiskart žemyn, bet vis tiek išlendi į miesto panoramą
OK, biškis disclaimerio. Aš nesu Pietų žmogus. Man mieliau skandinaviška uola, šcheras, ramybė, vėsa, alus – o ne kalkakmenis, pietietiškas temperamentas, karštis (nu, kur ten daugiau nei 15 Celsijaus) ir vynas. Todėl man trenktis į Pietus – na, ten žemiau Bavarijos – yra daugmaž tai, kas kitiems būtų važiavimas atostogauti už poliarinio rato.
Bet nemažai mano paties nuostabai, Lisabona ir jos apylinkės patiko. Ir net labai. Taip, kad net įsitraukiau į planus sugrįžti. Tiesa, jokiu būdu ne vasarą – bet daugmaž tokiu metu, kaip dabar – pačioje pavasario pradžioje, kai karštis dar proto ribose ir žmonių dar protingas kiekis.
Jei kas manęs paklaustų, kuris mano gyvenimo laikotarpis buvo pats smagiausias, įsimintiniausias ir labiausiai crazy – atsakyčiau, kad tai buvo paskutinės mokyklos klasės, 1996-2000 metai.
Tai buvo laikas, kai vyko tikra manęs paties distiliacija – iš kažkokių idealų ir įvaizdžių, mėgstamos muzikos, mėgstamos literatūros, draugų ir last but not least – būsimos žmonos.
Pastebiu, kad daugelis “savo šviesiausius metus” nurodo kaip vaikystę, ar studijavimo/studentavimo laiką. Mano atveju – ne. Vaikystė buvo gera, bet nuobodoka, studentavimo era dėl atsivėrusių plačių galimybių ir sprogstančio interesų rato išvis paskendo kažkokiuose ūkuose, o vat 1996-2000 man yra golden years.
Tuomet Lietuvoje vyko ir kokybinis buities lūžis – posovietinį skurdą ir pirmąjį nepriklausomybinį chaosą bei tuometinę vakarų imitaciją pradėjo keisti normali vakarietiška buitis: namuose ėmė daugėti normalesnių (na, bent jau kad nestabdydami eitų “Duke Nukem 3D”, “Starcraft” ir “Diablo”) ir jau tikrai asmeninių kompų (o ne “tėvai iš darbo parnešė”), pradėjo megztis internetų užuomazgos su echokonferencijomis ir IRC, masiškai baigė dusti visokie žiguliukai ir moskvičiai
Todėl mane visada teigiamai triggerina kūryba, reflektuojanti tą metą. Dėl to griebiau Žilinsko “KGB vaikus”, dėl to prisiverčiau žiūrėti “Gertrūdą”.
Ir žinoma, “Pietinia kronikas”.
So Gold, Much Empire
Aha, vėl ingressinė kelionė. Bet jei praeitą kartą Milanas buvo nelabai pamatytas, tai šįkart Vienai paskyrėm vieną papildomą dieną (be „Ingress“, bet Naz vis tiek neišlaikė, žinoma), ir to, kaip pirmam įspūdžiui, visai pakako.
Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė 2016
Pradėkime nuo to — man patinka ginklai ir karyba. Ne fanatiškas militarizmas, ne ura-patriotizmas (šito turbūt labiausiai nevirškinu) — bet kaip valdomos (ir protingai naudojamos) jėgos idėja.
Man patinka ir Lietuvos Kariuomenė. Kiek, vis užmesdamas vieną akį, vis matau, tai jie tikrai daug ką daro taip, kaip, mano supratimu, ir reikėtų daryti. Ir progresas akivaizdus.
Ir man labai patinka, kai kariuomenė ieško sąlyčio su utėlėtais civiliais™*. O dar labiau patinka, kad ne tik ieško, bet ir pati kuria tuos sąlyčio taškus.
Shepherd of Clouds
Yra tokia trenkta fotografijos rūšis — film swap. Tiksliau, čia gaunasi double exposure (dvigubos ekspozicijos) rūšies porūšis, bet tie visi rūšiavimai tik teoretikams rūpi, o film swap yra grynai praktikų sritis — nes kad ir kiek planuotum, skaitinėtum, taikytum, vis tiek viskas gausis taip, kaip gausis, ir nežinia kaip.
Film swap principas yra labai paprastas: išfotografuoji juostelę, tik vietoj to, kad ryškintum ją (ar atiduotum ryškinti į laboratoriją), susuki ją atgal į kasetę ir duodi kokiam nors kitam fotografui. O jis tau už tai duoda irgi tokią pačią išfotografuotą juostelę. Tada abu užsitaisote fotoaparatus tomis išfotografuotomis juostelėmis, ir fotografuojate dar kartą.
Rezultatai gaunasi nenuspėjami. Gerų, t.y. pavykusių — ne itin daug (pagal mano patirtį – kas 6-7 kadras). Galima ten visaip taikyti, žymėti juostą, kad užsitaisyti sinchroniškai, kad bent kadrai sutaptų… bet vis tiek film swap yra atsitiktinumai.
Iki šiol esu taip iššaudęs nedaug — 5 juosteles. Rezultatus turiu iš 3. Dar trys juostelės laukia, ir dar pora pas vieną fotografą kažkur yra.
Ir kol kas turiu du tokių kadrų ciklus: Vilnius Meets Bergen su Laimonu Puišiu ir kol kas neužbaigtą, tad dar ne itin konceptualizuotą su Gintare Vilcinyte.
Žinote ką? Pasakysiu ereziją, už kurią mane ekskomunikuoti nuo ko nors reikėtų: aš beveik nebeskaitau lietuviškų blogų. Nes nebėra kada.
Bet juk visi žino, kad „nėra kada“ iš tiesų yra ženklas to, kad iš tiesų nepakankamai įdomu.
Ko gero, pasikeitė prioritetai — kažkaip visiškai nebeįdomu, kas ką mato per langą, kaip šiandien jaučiasi, ką ir kaip gamina pietums ar apie ką galvoja prie arbatos puodelio.
Man reikia informacijos. Man reikia, kad perskaitęs gaučiau kažkokią naudą — pasipildytų tarpai tarp žinių, išgirsčiau kokią man aktualią naujieną, įsitraukčiau į ginčą, dėl kurio vėl galėčiau papildyti savo informacijos seifuką ar bent per-įvertinti savo poziciją. Na, ar bent jau kažko, dėl ko galėčiau pakelti nustebusį antakį.
Aš jau turbūt 200 metų dienų nesu įsijungęs Feedly. Pagrindiniu informacijos srautu man yra tapęs „Facebook“, kuris parodo man viską, kas man įdomu — tiek asmeniškai man įdomių žmonių naujienas, tiek mano interesų (mokslas, technologijos) naujienas, tiek aktualijas.
Bet čia blogerių savaitė, todėl kaip ir derėtų teikti kažkokias rekomendacijas. Be to, vienas toks mažas ir ryžas užsiminė, kad jei neparašysiu, tai manimi susidomės FNTT, ir tada grynų tikrai ilgai nebus. Tai ir teikiu tas rekomendacijas, nors kai kurios kartojasi turbūt po kokį antrą ar trečią kartą. Anyway, čia tos, ką iki šiol skaitau — beveik visada, kai tik ką parašo.
