Pradėkime nuo to — man patinka ginklai ir karyba. Ne fanatiškas militarizmas, ne ura-patriotizmas (šito turbūt labiausiai nevirškinu) — bet kaip valdomos (ir protingai naudojamos) jėgos idėja.

Man patinka ir Lietuvos Kariuomenė. Kiek, vis užmesdamas vieną akį, vis matau, tai jie tikrai daug ką daro taip, kaip, mano supratimu, ir reikėtų daryti. Ir progresas akivaizdus.

Ir man labai patinka, kai kariuomenė ieško sąlyčio su utėlėtais civiliais™*. O dar labiau patinka, kad ne tik ieško, bet ir pati kuria tuos sąlyčio taškus.

Ryškioji pusė

Pavyzdys — superinis renginys baisiu pavadinimu „Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė“ (kodėl pavadinimas baisus  — kiek vėliau). Berniūkščiai, drąsiai besinaudojantys galimybe pačiupinėti ir pakilnoti ginklus, užsikarti ant džipo su kulkosvaidžiu, įlysti į šarvuotą transporterį ar pašaudyti tire. Suaugusio amžiaus (tiems, kam per trisdešimt) berniūkščiai, kiek kukliau besinaudojantys galimybe pačiupinėti ir pakilnoti ginklus, pastovėti šalia džipo su kulkosvaidžiu, įlysti į šarvuotą transporterį ir jau besigėdijantys demonstruoti savo galimybes tire. Keliametės mergaitės su tautiniais rūbais, dalyvaujančios atsispaudimų varžybose su Lietuvos Kariuomenės kariais.

 

Mergaitės, su tautiniais rūbais darančios atsispaudimus! Ne, iš pirmo žvilgsnio, žinoma, tai atrodo komiškai, bet iš tiesų tai yra f************* osom! Osom, nes tai iliustruoja stereotipų griuvimą ir galbūt signalizuoja tai, apie ką kol kas daugiau svaičiojama, nei egzistuoja realybėje — kad lytys neturi būti vienodos, bet jos gali būti lygios.

Aš pirkčiau kalendorių, kuriame merginos su tautiniais kostiumais rankose laikytų ginklus. Lietuvaitė su G36. Kokia stambesnė — su Carl Gustav. Trečia — besišypsanti, javuose patogiai pusiau gulomis įsitaisiusi šalia MG3. Na ir taip toliau.

Hm. O gal pačiam tokią fotosesija sumesti? Na, bet čia jau offtopic.

Grįžtant prie renginio — man atrodo, tokie renginiai yra labai naudingi. Nors turbūt kainuoja ir pakankamai nemažai. Bet civilių visuomenė pamato kariuomenę iš arti, pamato, kad pas mus yra ne užduchinti soviet-army-like kareivėliai, kuriems tik užuojautą reikia reikšti, kad nuo tarnybos nepavyko išsisukti, o savi, visiškai natūralūs vaikinai, kurie ir bendrauja, ir turi ką papasakoti, na ir šiaip — gi tas pats kaimynas ar bent jau iš tos paties gatvės bičas ar merga, tik su uniforma, todėl kiek pasitempęs ir, regis, šiek tiek (ir visiškai teisėtai) ta uniforma besididžiuojantis.

O tokiems kaip aš — besidomintiems daug kuo, todėl nesurandantiems laiko ir noro susikoncentruoti į pabrėžtinai vieną sritį — tai yra puiki galimybė tiek savo akimis apžiūrėti, tiek ir apčiupinėti visą tą geležį, ir pasigaudyti gerų kadrų. Ir emocijų.

Nes iš tiesų tai aš esu toks savotiškas emocijų vojaristas. Kaip ir dauguma fotografuojančių, turbūt. Man vienas didžiausių malonumų yra būti minioje ir stebėti (o paskui kitiems parodyti. Tai gal čia ir koks emocinis kandaulizmas? :) žmonių emocijas — ir žinoma, rodyti teigiamas yra smagiau.

O šitame renginyje to tikrai buvo daug. Tiesą sakant, iš neigiamų emocijų mačiau tik vaikų zirzimą, kad prie kareiviškos košės ilgai eilėje stovėti reikia, ir kad reikia tiek laukti, kol išvis duos kokį automatą pačiupinėti, ar tire pašaudyti leis — nes norinčių buvo tikrai daug.

Blankioji pusė

Blogai, kad aš pats apie šitą renginį sužinojau atsitiktinai, ir tik jau paties veiksmo metu. Laimei, laukdamas troleibuso stotelėje, iš neturėjimo ką veikti atsidariau „Facebook“ ir pamačiau seno pažįstamo postą su nuotraukomis bei kvietimu užsukti — ir tada per pusę miesto trenkiausi ten, kur reikia.

Bet jei būčiau sužinojęs apie tai bent prieš vieną dieną — būčiau čiupęs savo netrukus-pilnapenkiametį ir jam tai būtų buvusi viena įsimintinesnių dienų šią vasarą. Nes ką jau ką, bet manasis vaikinas tiek techniką, tiek visokius piau-piau tikrai mėgsta (tiesa, dėl nežinojimo apie šį renginį jis buvo išsiųstas į žygį miškuose, kas, aišku, irgi neblogai).

Bet kodėl apie tokį dalyką nebuvo plačios komunikacijos kampanijos? Juk tiek finansų, tiek jėgų į patį renginį sukišta buvo tikrai daug (ir pati renginio organizacija vietoje — tikrai osom), ir jei renginys nemokamas, tai reiškia, kad tikimasi bent jau lankytojų.

Lankytojų buvo. Ir nemažai. Antroje renginio pusėje, prieš pat lietų (na, iš tiesų tai dulksną), kuri vėl sumažino lankytojų skaičių. Bet aš, atėjęs į patį show vidurį, apie 13-14 val. galėjau nesigrumdydamas, patogiai viską apžiūrėti, paplepėti su kariais ir sutiktais pažįstamais, pačiupinėti sudominusius eksponatus ir t.t. T.y. ne, aš šiuo klausimu nesiskundžiu — aš visada už komfortą, bet juk akivaizdu, kad šiuo atveju pačiam renginiui tai nebuvo didis privalumas.

Kai sukėlęs į „Facebook“ savo nuotraukas iš renginio, pareiškiau pastabas dėl skurdžios išankstinės komunikacijos (bei užtaginau LK fotografus, nes minėjau ir fotografiją), sulaukiau (be abejo, neoficialaus) komentaro — komunikacija buvo, ji buvo gera, buvo net ir labai geras video, tik va visa tai manęs nepasiekė, dėl ko aš pats ir kaltas, nes matyt nepakankamai domiuosi.

Be abejo, tai buvo asmeninis komentaras, ir tam priekaištų neturiu (tiesą sakant, net labai džiugu, kad kažkas reaguoja. Ir visada įdomiau diskutuoti asmeniškai, nei oficioziškai), bet panagrinėkim, kas čia negerai.

„Komunikacijos buvo“. Na, gal ir buvo, bet jei ji nepasiekė tiek manęs, tiek daugiau nei 70% to albumo komentatorių — tai vis dėlto matyt vien buvimo fakto matyt neužtenka.

[]

„Buvo labai geras video“. Jei video būtų buvęs tikrai labai geras, tai žmonės būtų juo ir gausiai dalinęsi, ir jis galų galiausiai būtų patekęs ir į mūsų — pražiopsojusių renginio reklamą — akiratį.

Bet video, mano asmeniniu vertinimu buvo… na, jis tikrai turėjo vieną gerą vietą — pačią pabaigą, kur kariškiai taiso tvorą. Epizodas tikrai vykęs, nes jis komiškas, netikėtas, ir dar neša gerą žinutę — „mes po savęs viską sutvarkom“.

Tiesa, tvoros laužymą aš specialiai būčiau daręs agresyvų, kad pagaliai į visas šalis po dešimt metrų išsilakstytų — o ne vos pastebimą „ai, mes čia truputį nugriovėm“.

Bet daugiau… iki tol, kol nepasigirsta balsas, visikai neaišku, apie ką čia reklama — gal žaislų parduotuvės (tėtis dažo mašinytę), gal čia socialinė reklama prieš piratavimą (specopsas už lango, kai jaunuolis prie kompo kažką daro), gal čia koks supergalingas indų ploviklis bus, nes mama ten kažkokią terlę maišo.

Taip, tas metodas, kai reklama iš esmės nesusijusi su produktu, yra taikomas, bet jis naudojamas tada, kai reklama turi tiesiog vietoje prikalantį punchline.

Ir aš asmeniškai dar nepritarčiau dėl pačios vizualinės stilistikos — ryškių, sodrintų ir šiltintų spalvų, šviesios atmosferos. Lietuvos Kariuomenė ryškioje smaragdinėje pievelėje? Dar duokit vienragį — ne, geriau du. Po vaivorykšte.

Aš pats būčiau daręs kitaip — kontrastingai: pradžia, kai vyksta operacija ir veržimasis į teritoriją, viskas tamsokomis ir grėsmingomis spalvomis, kaip prieš pat pat užgriūnančią audrą, o kai jau visi išeina pasižiūrėti karinės technikos — diena nušvinta ir visi jau draugiški bei laimingi.
Na, bet čia jau skonio dalykas.

Ir tas trečias teiginys, kad aš pats kaltas, jog per mažai domiuosi.

Iš tiesų, aš tikrai specialiai nesidomiu — netikrinu kasdien kam.lt, matyt, per mažai laikinu ir „Facebooke“, kad man jo algoritmai dažniau LK postus pamėtytų. Bet logiška būtų manyti, kad taip nedarau, nes nerandu ten man įdomių dalykų, ar dalykų man tinkamu formatu.

Per savaitę aš gaunu anonsus ar pakvietimus į kelaisdešimt renginių – tiek darbinių, tiek pramoginių. Ilgainiui atbunki, ir jei tas renginys tikrai nėra iš tavo interesų srities nr.1 ar nr. 2 — taip, logiška, kad aš galiu ir nepastebėti. Bet dėl to ir daromos užkabinančios, patrauklios reklamos – kad būtų noras jomis dalintis. Kad jos prasiveržtų per informacinius burbulus.

Tai ką išrašysite, daktare?

Tad kaip aš įsivaizduočiau tokio renginio reklaminę kampaniją? Taip, kad ji patiktų, užkabintų, prajuokintų, sukeltų norą dalintis ne tik pačia nešama žinute, bet ir jos forma.

Tarkim, partizaninis-pilietinis-civilinis marketingas: susisiekčiau su ryškiausiais Lietuvos blogeriais ir feisbukeriais, kad jie savo firminiu stiliuku įmestų nors po vieną renginį anonsuojantį postą. Aš jau trinu rankomis bandydamas įsivaizduoti, ką apie tokį renginį suskeltų kokia Geležinė Lapė. Ar Tapinas. Ar Puklevičius. Ar 15min chebra, jei tik jie parašytų atsipūtę.
Ir ne, Užkalnio gal nereikia.

Tada — tarkim, kokių 5 komiksų (stripų) serija (postinama po vieną stripą kas porą dienų) su kokiais nors crazy scenarijais. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti, kaip iš tiesų buvo laimėtas Žalgirio mūšis: pasirodo, iš tiesų LDK lietuviai ten atsitraukė, per raciją išsikvietė XXI a. LK specopsus, o šie per time-warp atvyko ir ištaškė teutonus nafyg. Paskutinis epizodo kadras: Vytautas apžiūrinėja teberūkstantį Glocką: „Gal galėčiau pasilikti? Atrodo pravartus daikčiukas…“.

Tada — koks nors įspūdingesnis karinis džipas ar lengvesnis šarvuotas transporteris, dvi dienas prieš renginį besimalantis po didžiųjų miestų gatves, ir per garsiakalbį leidžiantis akivaizdžiai šaržuoto drill sergeant balso įrašą: „EI, PILIETI! AR SUGEBI IŠRINKTI IR SURINKTI AUTOMATĄ? [insert time] ATEIK Į [insert place] IR PAJUSI NE TIK KAREIVIŠKOS KOŠĖS, BET IR GINKLŲ ALYVOS SKONĮ!” Na, ar kaip nors panašiai — bet einant ne oficialiu, korektišku keliu, o per popkultūrą ir stereotipus.

Ir DĖMESIO — NEsakau, kad tai turėtų būti VIEN TOKIA komunikacija. Bet tokie bajeriukai turėtų būti ŠALIA tos rimtos ir solidžios komunikacijos, skirtos kostiumuotiems ministerijų ir Seimo dėdėms bei tetoms, ir demonstruojančios, kad čia ne šiaip tūsas ant durniaus, o rimtas ir konceptualus renginys.

O tiems, kas sako, kad kariuomenė viešumoje turi būti TIK rimta, solidi ir visaip ten kitaip, tai va, IMHO vienas geriausių JAV armijos dalinių video:

Ir atkreipti dėmesį į like ir watched skaičių.

Nes ta rimta ir solidžia informacija žmonės nėra linkę dalintis tiek, kiek visokiu funny stuff, o juk svarbiausias tikslas — paskleisti informaciją.

O dabar laikas pakalbėti apie patį renginio pavadinimą. „Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė“. Vadovaujantis tokia stilistika, Motinos diena vadintųsi „Pagarbos ir meilės motinai diena“. O Gatvės muzikos diena — „Visuomeninio muzikavimo ir vienybės su asmenine kūryba švente“.

„Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė“. Aha, pabandykite išmokyti pasakyti tai penkiametį — kad jis ne tik atmintinai iškaltų ir vis tiek kliūdamas išvertų pavadinimą, bet ir aiškiai suprastų, ką visa tai reiškia — visokios ten visuomenės, vienybės ir t.t. Penkiametis mato kareivius, šarvuočius, sraigtasparnius, o ne Kariuomenę, Vienybę ir Kitas Didžiąsias Raides.

Šioje vietoje LK PR reikėtų gerai pasukti galvą ir sukurti patrauklų, lengvai įsimenamą bei greitai ištariamą brandą. Nes taip, Kariuomenės diena jau kaip ir yra. Rišti prie kokio nors mūšio?

Va čia yra jau kita, ir, sakyčiau, net valstybinio masto problema. Čia labai gerai pastebėjo vienas estas per „Loginą“ — kaip lietuviai dažniausiai pristato Lietuvą? Per praeitį. „Nuo jūros iki jūros“. „Mes — paskutiniai Europos pagonys“. „Mes pirmieji pabėgom iš USSR“.

Taip, tik kas iš to? Žiūrėjimas vien atgal, į priekį beveik neveda. Todėl aš kaip tik siūlyčiau koncentruotis, fokusuotis į ateitį. Tai nėra lengva, nes reikia ne prisiminti, o projektuoti. Bet IMHO, tai yra kertinis dalykas strategijoje.

Na ir pabaigai, kodėl aš čia visa tai rašau? Ne todėl, kad parodyčiau, koks aš čia protingas (nors, žinoma, aš toks esu. Ir dar gražus. Ir kuklus). Rašau dėl to, kad pats renginys yra osom, ir aš noriu, kad apie jį žinotų, jį prisimintų ir aplankytų kuo daugiau žmonių. Gal net norėčiau, kad tai taptų poros dienų festivaliu, ir kad žmonės galvotų — „O, jau gegužė, tai kažkada ten „Žaliojo griausmo diena“*** bus. Kada ten tiksliai? Reikia pasiplanuoti, kad nepražiopsočiau“.

___________________

* Užuot ieškoję, kur ir kai čia įsižeisti, verčiau paieškokite, iš kokios kultinio ir turbūt jau klasikinio XX a. kūrinio yra ši citata.
** Fantastically
*** OK, OK, ne pats geriausias pavadinimas. Bet aš jį sugalvojau per pusę sekundės, įsijungęs „Thunderstruck“ videoklipą: