RSS

„Dawn of Man“: meditacija antropologine tema

23 Jun
„Dawn of Man“: meditacija antropologine tema

Istorinis stimuliatorius „Dawn of Man“.

Tai buvo 2006-ųjų žiemos pabaiga. Kaip tik damušinėjome pirmąjį lietuvišką komercinį strateginį žaidimą „PSI: Sibiro konfliktas“, ir vieną tamsoką bei absoliučiai pilką vasario rytą į gretimą kėdę ofise (Dariaus ir Girėno gatvėje, viena autobuso stotelė iki oro uosto, berods šalia DHL sandėlių) įkrito projekto vadovas Vilmantas B.

– Nu va, chebra, kas norit, rašykit design docus naujiems geimams.

Tuo metu tai atrodė kaip visiškai logiškas anonsas. PSI artėjo prie pabaigos, aišku, buvo planų jį tęsti, bet kiek rimtai galima žiūrėti į bet kokį kūrėją, kuris stalčiuke neturi dar keliolikos ar keliasdešimties idėjų? Be to, nors tuo metu PSI išgyveno tam tikrą krizę (įdomu, nors vienas ryškesnis geimas yra išleistas be krizės? Turiu įtarimą, kad net ir „Space Invaders“ savo laiku turėjo problemų), vis dėlto tikėjimas, kad „Wireframe Dreams“ ir toliau gyvuos bei kurs žaidimus, egzistavo. O aš, kaip vienas iš paskutiniausių, prisijungusių prie PSI, dar net nebuvau perdegęs, tai pradėjau fantazuoti. Tiksliau, kurti savo svajonių geimą wordo faile.

Berods po savaitės pridaviau ir pirminę DesDoco apmatų versiją.

Kuo Vilmantas buvo (ir tikiu, kad iki šiol yra) geras šefas – jis neišsišaipė. Tiesiog atvirai paklausė: o tai kame būtų šitokio geimo cinkas?

Tuo metu nesugebėjau paaiškinti. Bajeris, kad nesugebėčiau paaiškinti ir dabar. Bet va ėmiau ir atradau, kad kažkas va taip vat paėmė ir sukūrė mano svajonių geimą.

Dawn of Man iš esmės yra antropologinis-istorinis simuliatorius. Manasis beveikpilnadevynmetis, pamatęs mane žaidžiantį bet kokį jam dar nematytą geimą, būtinai paklausia – o tai už ką tu čia žaidi?

Pasirodo, DoM atveju atsakyti į tokį klausimą ne taip jau ir paprasta. Gal už nedidelės genties ir ribotų galių dievuką – o gal už protėvių dvasių darbo grupę, kuri ten skraido aplink gyvenvietę, ieško medžiojamų gyvūnų, knisa protą, kurį medį kirsti, kur titnago rasti ir kur žvejoti?

Žodžiu, tai yra nedidelės genties simuliatorius, kurio veiksmas prasideda paleolite ir gali pasiekti geležies amžių.

Iš vienos pusės, veikti tarsi ir nelabai yra ką – pats tiesiogiai kaimelio gyventojų nevaldai (taip, yra tokia galimybė, bet padaryta taip, kad būtų nepatogu ir nelabai prasminga), o daugmaž planuoji ir organizuoji užduotis.

„Dawn of Man“: guvenvietė pačioje geriausioje vietoje, upių santakoje.

Bet iš kitos pusės – veiksmo niekada netrūksta. Mažokos maisto atsargos? OK, skrendi per kalnus ir klonius, kol randi kokį mufloną ar elnią, ir pažymi – žiūrėkit, yra ten toks, eikit kas sumedžioti. Lygiai taip pat su kitų resursų rinkimu – akmens, titnago, maisto (uogų, laukinių javų, kai jau išmoksti) ir dar ten kelių.

Vienas didžiausių šio žaidimo privalumų – realus susidūrimas su ekologija, pirmu asmeniu. Šiais laikais mes gyvename išties unikalioje padėtyje: iš vienos pusės tarsi ir visi protingi žmonės žino bei sutinka, kad eikvojam per daug, šienaujam miškus kaip pievas, garinam CO2 tonomis ir darom gritę į vandenis.

Iš kitos pusės – dažniausiai tai vyksta tarsi kažkur toliau nuo akių, o ne po langais, tai ir reakcija atitinkama. Juk mieste parduotuvių ir prekybos centrų tik daugėja, gyvenimas patogėja, tai jo, teoriškai Amazonės miškų kirtimas nėra gerai, bet tai Amazonė kažkur anapus balos, didelė dalis ten mūsų turbūt niekad taip ir nepamatys jos savom akim – tai idėjiškai kaip ir fui, bet praktiškai tai dzin.

Ir čia ko gero natūralu. Ne gerai, bet natūralu.

O štai DoM neblogai leidžia pamatyti tą skirtumą.

Pati žaidimo pradžia iš dalies atrodo kaip rojus – nedidelis jaukus kaimelis miškų viduryje prie upės. Medžioti gali kiek nori, nors tiesiai iš palapinės šaudyk – šernai tiesiai per kiemą bėga. Nori žuvies? Nu tai va pakrantė už minutės kelio nuo centrinės kaimo aikštės. Reikia kokį medį nusiverst, kad žiemai rimtesnį namą pasistatytum? Pilna tų medžių, tik kirsk – net vilkti nereikės, pats tiesiai į statybvietę nudribs.

Bet žmogus turi trūkumą – yra protaujantis padaras. O kai protauji, tai negyveni vien šia diena. Be to, nori, kad rytojus būtų geresnis – ir kad sulauktum ne tik rytojaus, bet ir porytojaus. Tai čia ir prasideda atsargų kaupimas.

Kaip manot, kodėl va XIX-XX a. sandūroje valstiečių šeimos būdavo tokios gausios? Kaip pas mane laidoje kartą gerai paaiškino Gediminas K., daug vaikų šeimoje tėvams reiškė savotišką pensijinį fondą. Ūkiui reikia daug rankų. DoM – lygiai tas pats. Nori sumedžioti ir tą, ir aną briedį, ir va dar šitą už kalniuko? Bet tai pala, reikia ir mėsos džiovyklų daugiau pristatyti tada. O jų statybai dar reikia ir kad kažkas medgalių, ir kitų resursų parinktų. O kas dar titnagą iš žemės krapštys, kad galėtum visokių ten peilių žvėrienos dorojimui pasigaminti? Reiškia, reikia daugiau žmonių.

Turi daugiau žmonių? Bet tai reiškia, jiems reikia ir daugiau maisto.

„Dawn of Man“: ūkis stiprėja.

Na ir ratas taip įsisuka. Ir jei gyvenvietės pradžioje briedžiai ir šernai patys šokdavo į glėbį vos į paupio krūmus nuėjus, tai dabar jau norint tokių surasti, tenka nemažai po pasaulį dieviškai paskraidyti – o kur dar sėkmė, kad medžioklė pasiseks ir žvėris dar bus vietoje, kol medžiotojas ten galiausiai nusibels? Medžių nusikirst jau irgi toliau tenka žygiuoti – na ir visa kita.

Žodžiu, „Dawn of Man“ – toks sąlyginai ramus, lėtokas, kažkiek meditatyvinis strateginis-ekonominis simuliatorius. Prižiūri savo kaimelį, nurodinėji genčiai, ką daryti, tobulini gyvenvietę, už sėkmingus darbus (pirmąkart sumedžiotą naują žvėrių rūšį, sėkmingą apsirūpinimą kokiais nors resursais, žiemos išgyvenimą) gauni po tašką, už kuriuos vėliau „perki“ technologijas – gyvulių ir augalų domestikaciją, mirties kulto atradimą (kas gentainiams nuima stresą galiausiai kam nors iš jų mirus) ir t.t.

Beje, labiausiai nervinantis dalykas žaidime – tų technologijų neturėjimas. Nes nu blemba, gi ir kokį bizoną nusigriaut genčiai būtų sveika, ir dar kokią papildomą augalų rūšį pasisodint – na bet nemoki, ir tiek. Tad pačioje pradžioje (ypač žaidžiant nebe pirmą kartą ir jau pripratus prie patogaus priešistorinio gyvenimo) visa tai gerokai erzina.

Na bet išgyvenama. Ta prasme, žaidžiu trečią atskirą civilizaciją nuo pradžių – dar nė vienos iki šiol taip ir nepavyko išmarinti. Net pačiam keista.

Žinoma, kaip ir realybėje, taip ir DoM nutinka nenumatytų nelaimių. Tai koks plėšrūnas užpuola, tai kita gentis. Dabar va, pavyzdžiui, į vario amžių visai neskubu upgradintis, nes žaidimo kūrėjai sąžiningai įspėja, kad ten daugiau užpuolikų bus, o mano gyvenvietė – dar neaptverta iš visų pusių. Ir šiaip – nepagalvojęs kiek per daug išsiplėčiau, tai dabar tam nemažai medienos prireiks. Tai kertu aplinkinius miškus – ir akivaizdžiai patiriu, kad viskas nuo to tik blogiau: žvėrys vis toliau ir toliau nuo kaimelio laikosi, kol nukirstą medį gentainis parvelka irgi vis daugiau užtrunka. Bet tai ką daryti? Gyventi tai norisi. Ir geriau, komfortiškiau, nei vakar.

O tai kaip be totemų?

Žodžiu, rekomenduoju. Toks relaksuojantis, pažintinis ir gana minimalistinis grajus – ir nors viskas kaip ir realiu laiku (su galimybe iki 8x pagreitinti, kas vis dėlto vis dar mažoka), nėra taip, kad jei paliksi viską neužpauzinęs laikui, kol arbatos pasidarysi, tavo civilizacija ims ir sugrius.

Be to, čia vienas iš tų nedaugelio grajų, kuriuos štai jau reguliariai apie mėnesį žaidžiu. Iš mano pusės – tai jau labai didelis įvertinimas. Bo ypač naujų (t.y. sukurtų vėliau nei 2011 m.) geimų atveju aš paprastai tiek neištveriu, kažkaip užknisa. Nors va Doom II, HoMM II&III, Fallout I&II, Oblivion ir Skyrim jau nežinau kiek metų žaidžiu, ir neatsibosta.

Jei kas netyčia susidomėjote – Steame DoM kainuoja €21. Bet jis dažnai įtraukiamus į visokius išpardavimus.

 
Leave a comment

Posted by on 2020 birželio 23 in Žaisti

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos