RSS

„Jelgava ’94“: latvių nebemetalisto memuarai

21 Aug
„Jelgava ’94“: latvių nebemetalisto memuarai

Užaugo milenialsų (ir xenialsų) karta – tų, kurie gimė 1980s. Užaugo ir apsivaikavo. O tai reiškia, kad jau netrukus reikės savo vaikams apie savo jaunystę dūsaujant pasakoti. O tai reiškia, kad pasikrapštyti plinkančią ir žylančią makaulę teks, nes prisiminti tą jaunystę reiks. O tai reiškia, kad visiškai logiška, jog dabar kyla knygų apie 1980s-2000s laikus bumas.

Jānis Joņevs – Jelgava ’94.

Turim khultinę „Pietinia kronikas“. Turime „Gertrūdą“ (ne knyga, o komiksas, ir IMO nelabai kažką). Turime „KGB vaikus“ (tik nelabai man ten apie laikus). Turime „Kai aš buvau malalietka“ (dar neskaičiau). Turime siauruose ratuose plačiai žinomus „Stabmeldžio memuarus“. Ir va, pasirodo, yra latviška „Jelgava ‘94“. Katra iš esmės yra labai geras „Pietinia kronikų“ ir „Stabmeldžio memuarų“ kokteilis: apie 199x-uosius ir apie undergroundinę kultūrą. Tiesa, latvišką – bet realiai ji, panašu, nuo lietuviškosios nelabai ir skyrėsi. Beje, „Jelgavoje“ minimi ir NAHASH, ir POCCOLUS. Ir šiaip, viename epizode lietuviai šmėkšteli.

Lydinys

Bandžiau ieškoti internete kokių subjektyvesnių „Jelgavos“ apžvalgų lietuvių kalba (juk žinia, kad knygų apžvalgos geriausios yra būtent subjektyvios) – bet neradau. Na taip, sritis gal kiek iš pirmo žvilgsnio siauroka – ne visiems gi „De Mysteriis Dom Sathanas“ ar MY DYING BRIDE rezonansą kelia – bet iš tiesų knyga pakankamai plati.

Kaip sakiau, man tai panašiausia į „Pietinia kronikų“ ir „Stabmeldžio memuarų“ lydinį. Kas neskaitė nė vienos – pirmoji yra plataus kampo 90s apžvalga ir paauglio gyvenimas tais laukiniais laikais, perteiktas per šiaulietišką prizmę, antroji – tokie teleobjektyvu prišaudyti epizodai iš tų pačių 90s ir 2000s, tik per (daugiausia) Lietuvos undergroundo/metalo prizmę.

O va „Jelgava“ yra 90s latvių paauglio gyvenimas to laikmečio latviškame (nors iš tiesų bendrame posovietiniame baltiškame) undergrounde. Beje, dar vienas panašumas su „Pietinia kronikomis“ – Jelgava ir Šiauliai yra ganėtinai panašūs, pagal demografiją. Taip, Šiauliuose gyventojų beveik dvigubai daugiau, bet turint omeny bendras šalių populiacijas, jei Šiauliai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, tai Jelgava – penktas pagal dydį Latvijos. Tas ant to.

Muzika

Savaime suprantama, paauglystėje muzika vaidina labai didelį vaidmenį, ir kuo didesnis autsaideris, intravertas bei nerdas esi, tuo stipriau ir dažniau patraukia kraštutinumai. O sunkioji muzika šiuo atveju itin dėkinga – nes tie, kurie sugeba įsiklausyti giliau „triukšmo ir bliovimo“, greit pajunta, kad tai yra muzika bei kūryba, kalbanti apie tai, kas autsaideriams, intravertams ir nerdams yra geriausiai pažįstama – apie ne pačias šviesiausias emocijas, apie buvimą kitokiu, kitokias mintis ir svajas. Apie vienišumą. Liūdesį. Žinoma, pyktį. Ir visa tai – sustiprintai (it really goes to 11).

Knyga autobiografinė, ir visas kelias prasideda nuo NIRVANOS. Kuo „Jelgava“ nuostabi – ji labai taikliai išnaudoja muziką tam, kam muzika labiausiai ir tinka – kurti emociniams paveikslams (ir ne vien portretams). Paauglys kreizėja nuo NIRVANOS dėl jos depresyvumo, vėliau karčiai žiūri į jos kulto atsiradimą ir nesuvaldomą statuso supopsėjimą po Cobaino mirties. Pats niekada NIRVANA nesirgau (t.y. tik headbangindavau pagal „Teen Spirit“ per licėjaus diskotekas, nes vienu metu tai buvo sunkiausias ten leidžiamas gabalas), bet dabar pasidarė biškį aiškiau, kuo ji ten galėjo traukti depresuojančius paauglius.

Na o vėliau, su herojaus amžiumi prasideda suprantamesnis dalykas – DEATH, CANNIBAL CORPSE, CARCASS, HYPOCIRSY, TIAMAT, MY DYING BRIDE, BENEDICTION, latvių nacionaliniai pasididžiavimai HUSKVARNA , HEAVEN GREY. Už ką tikrai pagarba – matosi, kad Jānis Joņevs rimtai buvo paniręs į tamsą ir knygoje ne tik dominuoja aukščiau paminėtos pirmojo ešelono grupės, bet ir švysteli tokie žemčiūgiukai, kaip ASPHYX, PARADOXX, MORTIIS ar DEMILICH. Na ir aukščiausia pasakojimo nata pasiekia blacką. Su visiškai absoliučiai taikliai perteikta jo esme – tiek iš ekstremalumo gimstančiu komizmu, tiek ir tuo nuoširdžiu ekstremalizmu.

Tuo tarpu „Stabmeldžio memuarus“ „Jelgava“ primena siurrealistiškais epizodais – ypač fantastiškai papasakota SKYFORGER užuomazga Jelgavos estradoje. O mizanscena su gitaros grojimu kryžkelėje vidurnaktį ir suvirintoju išvis yra šedeveras.

Dar viena pelnyta pagyrų serija knygai būtų už siužeto pynę ir jos išpynimą finale. Bet būtent dėl šito dalyko net kyla abejonės istorijos autentiškumu – finalas kartais atrodo nelabai įtikėtinas. Nors iš kitos pusės – jei šalis maža, tai kodėl jų negalėtų būti? Ir juk mažesniuose miesteliuose kūrėjai ypatingai gerai išsikristalizuoja.

Glorious finale

Vykusiai nukalta ir knygos pabaiga – „metalistas po dešimtmečių“ ir jo perspektyva. Tiek moralinė pusė (tas klasikinis klausimas apie idealų išdavystę), tiek antropologinė (mizanscenos šiuolaikiniame latviškame metal openaire, kai herojui jau virš 30), tiek realistinė, kur buvęs brutalistas senam draugeliui deklaruojasi dabar klausantis tik JOHN COLTRANE ir MESHUGGAH.

Užtat va ko knygoje stipriai trūksta – meilės ir sekso motyvų. Come on, čia gi istorija apie paauglystę! Jei viskas tikrai buvo taip autentiškai santūriai, kaip ir pasakojama, negi negalima buvo įpinti kokio siurrealizmo, kaip ta gitara vidurnaktį kryžkelėje su suvirintoju? Nes gi paauglystė be sekso motyvų yra tas pats, kas gitara be stygų, skardinė be gėrimo ar bučinys be antros lūpų poros.

Na bet net ir be to „Jelgava ‘94“ 2014 m. laimėjo Literatūrinę Europos Sąjungos premiją. O ir šiaip, kol nieko geresnio iš šios srities neturime, reikėtų žiūrėti ne latvio dovanotai istorijai į dantis, o į jos blekovą viršelį – ir žinoma, turinį.

Nors… blemba, lievas tas viršelis. Lengvai įskaitomas. Tai toks čia ir bliakas, atsiprašant.

Na o jei visiškai rimtai – knyga stipriai gera. Daug detalių iš dešimtojo dešimtmečio, bet vis dėlto nepersistengta su nostalgija – o labiausiai turėtų patikti tiems, kurie patys anais laikais klausė CANNIBAL CORPSE, ANATHEMA, o dabar jau klauso ir kokio MILES DAVIS, ir MESHUGGAH. Bet tiems, kuriems virsmas neįvyko, knyga gali ir nepatikti.

 
1 Comment

Posted by on 2019 rugpjūčio 21 in Klausyti, Skaityti

 

Tags: , , , ,

One response to “„Jelgava ’94“: latvių nebemetalisto memuarai

  1. Chemiker

    2019 rugpjūčio 27 at 11:52

    Prisidedu prie pagyrų. Tiesą sakant, pabaiga man pasirodė gana realistiška.

    Beje, kalbant apie lietuviškus, tai iki „Pietinia kronikų“ niekas netempia. Bandžiau skaityti visus tuos 90ies memuarus, tai tik šitie buvo pakankamai išbaigti, kiti dar galėjo pagulėti stalčiuje…

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos