Vikingai yra gerai. Savi vikingai yra turbūt dar geriau, tik kad iki šiol apie baltų vikingus – kuršius – žinojau tik tiek, kad kai visa Europa bijojo skandinavų vikingų, patys skandinavų vikingai bijojo kuršių vikingų (bet ko bijojo kuršių vikingai, kažkodėl nutylima).

Tai štai, darbe pas mus (kas nežino ir kam įdomu – dirbu viename iš savaitraščių) neseniai atsirado skiltis „knygų recenzijos“, ir recenzuoja jas patys žurnalistai. Tad kaip ir pridera doram lietuviui, pasinaudojau asmeninėmis pažintimis (knygų recenzavimą kuruoja tiesiai prieš mane sėdinti bendradarbė) ir išsiviliojau dviejų latvių autorių istorinį romaną – „Kuršių vikingai“ – sau.

Tiesą sakant, iš pradžių truputį bijojau, kad bus kažkas panašaus į kokią „Geografo biblioteką“ – ne tai, kad visiškai tragiška, bet nykoka ir pusiau-skusta-pusiau-lupta-bet-apie-baltijos-valstybes. Bet juk kas nerizikuoja, tas ir negeria. Net ir alaus.

Nuo paskutinio knygos sakinio perskaitymo praėjo jau gal dvi savaitės, įspūdžiai susigulėjo, tad galiu pakankamai šaltai įvertinti.

O įvertinimas yra… (būgnų tratėjimas kaip per giljotinavimą, ar oskarų įteikimą)… KNYGA VYKUSI!

Taip, techniškai „Kuršių vikingai“ yra istorinis romanas, praktiškai – nuotykinis romanas istoriniame settinge. Prie detalių autentiškumo kabinėtis tikrai galima – čia ir vikingų laivai turi vairo ratus (aka šturvalus), ir jūroje plaukioja šamai bei žiobriai (tiesa, pastaruosius pakrantėse per nerštą, sako, galima sutikti, bet čia vyrai plaukė iš dabartinės Latvijos į dabartinę Švediją, tai turbūt ne visai pakrante?). Bet tų „šūvių pro šalį“ ne tiek jau daug, ir jie daugiau lavina pastabumą, nei erzina.

Vikingiška atmosfera perteikta gana gerai – vikingai geria, vikingai traukia vikingan ir vikingai daug krušasi. Taip taip, sekso (ar bent jau pikantiškesnės) scenos išlenda gana dažnai, ir jos tikrai nėra itin kuklios, bet… neišeina sakyti, kad visiškai vulgarios, primityvios ar ne vietoje. Sakyčiau – vikingiškai paprastos, vikingiškai aktualios ir vikingiškai… poetiškos.

Beje, apie terminiją. Vien už teisingai vartojamą terminą „eiti vikingan“ esu pasiryžęs vertėjai (rašo, tokia Dzintra Elga Irbytė) statyti kaušą midaus. Veiksmažodis „viking“ germanų kalbose savo prasme yra labai giminiškas „fishing“, „hunting“, tad „eiti vikingan“ yra pats tiksliausias vetimas, kaip ir „eiti žvejybon“, „eiti medžioklėn“ ir pan.

OK, grįžtam prie knygos. Rašymo stilius maloniai vizualus – skaitydamas nesunkiai persijungi į filmo režimą. O jei jau apie filmus, tai pakankamai asociacijų iškyla ir su „Tryliktu kariu“, ypač tas vergas-ne-vergas-nežinia-iš-kur-lyg-ir-arabas. Turbūt pats nelogiškiausias, bet ir poetiškiausias veikėjas.

Beje, apie poetiką. Latviai su ja sutaria. Ir jie taip pat neturi kompleksų dėl patriotizmo. Atsimenu, vaiksytėje skaičiau tokio Vilio Zegmaro „Kai bunda bronza“. Taip, tiek „bronzos“, tiek „vikingų“ autoriai yra latviai, ir rašo akivaizdžiai apie latvius, bet… kažkaip sugebėdami nepabrėžti, kad knyga būtent apie latvius. Abi knygos iš tiesų kažkuo panašios – savo tarsi stilingai archajine kalba, charakteriais, dar kažkuo, ir abi… stebėtinai vykusios. Tuo tarpu, esu pastebėjęs, kad jei tokį dalyką rašytų lietuviai, neišvengiamai išlįstų, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, kad herojai yra lietuviai, kad jie kovoja už Lietuvą (be abejo, padeda ir kaimynams, bet – lietuvių kaimynams), o pagrindiniai veikėjai yra būtinai didingi lietuvių karžygiai.

Beje, apie lietuvius. „Kuršių vikinguose“ išlenda ir jie. Ir labai maloniai, nepretenzingai, natūraliai. Kalba vyksta apie Apuolės incidentą – ko gero, garsiausią uždokumentuotą baltų ir skandinavų susirėmimą. Lietuviai vaizduojami būtent tokie, kokiais bent jau man malonu juos matyti, be hiperbolizacijų — ne gudriausi, bet gudrūs, ne šaltakraujiškiausi, bet šaltakraujiški. Jei nebūčiau lietuvis, bet paskaityčiau knygą, neabejotinai pagalvočiau – heh, o gal ir visai norėčiau būti tais lie… li.. latuviais, ar kaip ten jie.

Neišvengiamas galutinis apibendrinimas…
Sakyčiau, taip: vykęs nuotykinis-istorinis romanas (romanas ir romantika turi neveltui bendrą šaknį, nepamirškit!), storas (~450 psl), bet greitai susiskaitantis, tikrai NEpretenzingas pačia geriausiąja to žodžio prasme. Lengvas, malonus skaitalas, subalansuotas tradicinės seksualinės orientacijos vyrams.

Skål!

P.S. Kita apžvalga – „Auksinio kompaso“, kurį jau įpusėjau skaityti. Skaityti, o ne žiūrėti. Jei ką.