Pradėti turbūt reikia nuo to, kad vaikystėje aš pirma išgridau žodį „kara-te„, o tik po to sužinojau, kad yra toks daiktas, kaip Japonija. Čia tėčio ir jo aistros koviniams menams kaltė :) Išgirst išgirdau, bet ilgą laiką, net ir pradėjęs treniruotis kara-te, nelabai suvokiau, kokia ta senovės Japonija iš tiesų buvo. Puikiai įsivaizdavau, kaip atrodė Laukiniai Vakarai (perskaitytų knygų pasekmė ir vėlgi tėčio kaltė ;), bet kaip ten su Japonija – ne. Nes nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie ją.
„Siogūną“ pirkau net nežinodamas, kad tai – kaip ir istorinis romanas. Matydamas ant viršelio „Eridano“ emblemą ir pakankamai eridaniško stiliaus iliustraciją (hm. nors visgi reikia padėkoti – pusnuogių mergų visgi nematyti), kažkodėl tikėjausi, kad čia bus fantasy, tik viduramžių Japonijos settinge. Anaiptol.
Lietuviškąsias leidyklas matyt apėmė Tolkieno manija. Va, neseniai Alma Littera netikėtai išleido „Hurino vaikus“ ir 
Eh, „Hurino vaikai„… Įdomus atvejis su šia knyga. Visiškai jokios išankstinės reklamos, tik kažkoks atidus interneto naršytojas-fantastas 
OK, jau recenzavau šią knygą „Veide„, tad atsiprašau, jei kai kur kartosiuosi, bet visgi tai knyga, ko gero verta dviejų recenzijų…
