RSS

Atlantida Indijoje?

30 Mar

Sarasvati upės smėlis

Dar viena knyga, gauta recenzavimui darbe. Tiesą sakant, knygą paėmiau nusiteikęs gana skeptiškai. Pats nežinau, kodėl. Gal neįkvėpė viršelis, gal pavadinimas nekėlė pasitikėjimo (WTF, t.y. WTH yra Sarasvati?), tad kažkaip iš anksto nusiteikiau, kad bus gana nuobodu.

Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad klydau.

Knygos žanras, kaip jis apibūdinimas ant nugarėlės – ekologinis trileris. Žodis „ekologinis“ bet kokiame pavadinime man kažkodėl asocijuojasi su visokiom konferencijomis, Alu Goru ir kitais nuobodžiais, atstumiančiais dalykais. „Trileris“ – dar labiau: iki šiol vos porą geresnių trilerių buvau skaitęs, ir tai – abu buvo Dan Browno… Visa kita – kažkoks niekalas, kurio net jau ir pavadinimų nebeprisimenu.

„Sarasvati upės smėlio“ niekalu nepavadinsi. Davinčišku madingumu – tuo labiau. Rašytojas – akivaizdžiai suinteresuotas ekologas, dar išsilavinęs ir rašymo talentą (aha, Isomaki Risko – suomių* žurnalistas). Taip, mokslinių terminų daugoka (ar gal išnašų trūksta?), kai kur gal ir per daug, bet visa kita – labai gerai.

Knygą iš esmės galima priskirti mokslinei fantastikai. Tik ne žvaigždžiakariškajai, azimoviškai ar bredberiškajai, o … velnias žino, gal kraitoniškajai?

Siužetas (atskleidžiamas ant knygos nugarėlės, tad čia ne spoileris): Indijos pakrantėje aptinkami po vandeniu esantys senos civilizacijos griuvėsiai. Skaitytojas tikrai sėkmingai (ir rodos, logiškai) įtikinamas, kad čia – Atlantida. Sako, Platonas klydo – savo dialoguose jis rašė, kad Atlantida yra vakaruose. Bet gi žemė apvali, tad tas „vakarumas“ – realiatyvus. Žodžiu, turim turbūt Atlantidą, ji yra po vandeniu, ir visi jos gyventojai kažkaip įdomiai mirę – jokių kovos ženklų, tik daug daug kaulų viename miesto kampe. WTH?

Kas ten nutiko su Atlantida, taip ir galutinai neišsakoma (t.y., hipotezė nepatvirtinama, nors ji kaip ir akivaizdi), bo tyrinėtojai susizgrimba, kad va ir mūsų civilizacijai tuoj tuoj nutiks tas pats. Tuoj tuoj – tai tikrai tuoj tuoj. Na, bet atsipalaiduokit. Knygos veiksmas vyksta ~2020-ais.

Ar kada nors susimąstėte, kas būtų, jei veikiančią atominę elektrinę užlietų cunamis? Aš tai ne, nes net ir susimąstes nieko neišmąstyčiau – fizika ir kiti mokslai, kuriuose reikia skaičiuoti, niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Bet va knygos autorius sako, kad radioaktyvusis spinduliavimas, kilęs po tokių įvykių pakrančių AE, prilygtų milijonui Černobylių. O AE, stovinčių pakrantėse – pakankamai (čia rimtai. Pasigūglinkit patys.)

Rodos, minėjau fantastiką. Fantastiškiausia knygos vieta – protingas, doras ir liūdnas Rusijos prezidentas, kuris pareiškia, kad vardan žmonijos išlikimo pareikalaus, kad visos pasaulio atominės elektrinės, stovinčios pakrantėse, būtų uždarytos. Jei reikės, to pasieks net ginklu, bet mieliau jis padovanos „kelis gigabaitus perviršinės energijos už dyką„*. Matote, jis kilęs iš Mozyriaus, mistelio, esančio netoli Černobylio…

Knygos pabaiga – netikėtai gera. Taip, NELAIMINGA!. Na, ne visai, kaip bebūtų gaila, bet vis geriau nei happy endingas. Long live the glacier! (aha, suprasti pažodžiui. Dėl to mums visiems bus tik geriau…)

________
* Aha, suomių, o ne japonų, kaip kažkodėl atrodo iš vardo ir pavardės…
** Psl. 259

 
Leave a comment

Posted by on 2008 kovo 30 in Skaityti

 

Tags:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos