Oficiali Ulmo muziejaus Löwenmensch kopija.
Kaip kartais suveikia reklama.
Kažkada čia FB išmetė berods „KuroNeko“ reklamą su žaidiminio raganiaus Geralto figūrėle. Ir tai privertė susimąstyti – kaip čia yr? Aš kaip ir geekas, bet jokio tokio geekiško dalyko namie neturiu. Jokios figūrėlės ar statulėlės iš geekų pasaulio.
Blemba, negerai kažkaip. Gal aš ne geekas vis dėlto? Negerai čia būtų, jei taip.
Laiptais dukart aukštyn, penkiskart žemyn, bet vis tiek išlendi į miesto panoramą
OK, biškis disclaimerio. Aš nesu Pietų žmogus. Man mieliau skandinaviška uola, šcheras, ramybė, vėsa, alus – o ne kalkakmenis, pietietiškas temperamentas, karštis (nu, kur ten daugiau nei 15 Celsijaus) ir vynas. Todėl man trenktis į Pietus – na, ten žemiau Bavarijos – yra daugmaž tai, kas kitiems būtų važiavimas atostogauti už poliarinio rato.
Bet nemažai mano paties nuostabai, Lisabona ir jos apylinkės patiko. Ir net labai. Taip, kad net įsitraukiau į planus sugrįžti. Tiesa, jokiu būdu ne vasarą – bet daugmaž tokiu metu, kaip dabar – pačioje pavasario pradžioje, kai karštis dar proto ribose ir žmonių dar protingas kiekis.
Jei kas manęs paklaustų, kuris mano gyvenimo laikotarpis buvo pats smagiausias, įsimintiniausias ir labiausiai crazy – atsakyčiau, kad tai buvo paskutinės mokyklos klasės, 1996-2000 metai.
Tai buvo laikas, kai vyko tikra manęs paties distiliacija – iš kažkokių idealų ir įvaizdžių, mėgstamos muzikos, mėgstamos literatūros, draugų ir last but not least – būsimos žmonos.
Pastebiu, kad daugelis “savo šviesiausius metus” nurodo kaip vaikystę, ar studijavimo/studentavimo laiką. Mano atveju – ne. Vaikystė buvo gera, bet nuobodoka, studentavimo era dėl atsivėrusių plačių galimybių ir sprogstančio interesų rato išvis paskendo kažkokiuose ūkuose, o vat 1996-2000 man yra golden years.
Tuomet Lietuvoje vyko ir kokybinis buities lūžis – posovietinį skurdą ir pirmąjį nepriklausomybinį chaosą bei tuometinę vakarų imitaciją pradėjo keisti normali vakarietiška buitis: namuose ėmė daugėti normalesnių (na, bent jau kad nestabdydami eitų “Duke Nukem 3D”, “Starcraft” ir “Diablo”) ir jau tikrai asmeninių kompų (o ne “tėvai iš darbo parnešė”), pradėjo megztis internetų užuomazgos su echokonferencijomis ir IRC, masiškai baigė dusti visokie žiguliukai ir moskvičiai
Todėl mane visada teigiamai triggerina kūryba, reflektuojanti tą metą. Dėl to griebiau Žilinsko “KGB vaikus”, dėl to prisiverčiau žiūrėti “Gertrūdą”.
Ir žinoma, “Pietinia kronikas”.
Karo žiaurumai. Labai savotiškas dalykas, nes jei esi psichiškai sveikas, kažkaip nedegi noru apie juos kalbėti, specialiai domėtis, todėl ilgainiui pradedi absoliutinti, įsivaizduoti, kad jei jau viską bendrais bruožais kažką žinai, tai kam tom detalėm kelti sau pačiam diskomfortą. Taip, žudė. Žmonės — žmones, žmonės — gyvulius. Taip, prievartavo. Gyvuliai — moteris. Kokiais kiekiais? Daug, labai daug. Bet ta iki pykinimo nuvalkiota frazė, kad vieno mirtis yra tragedija, o tūkstančio — jau tik statistika, tikrai veikia. Visa tai tampa miglota abstraktybe. Baisu, nemalonu, neatleistina — ir paskendę migloje.
Tamaso Dabozy „Apgultis 13“ — tai trylika apsakymų, kuriuos vienija Budapešto apsupties Antrojo pasaulinio metu tema. Ir ne, tai nėra dokumentinės istorijos apsakymai — tai yra fikcija, paremta istoriniais įvykiais. Kaip apgultis paveikė žmones. Kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi, kovų metų stojo į vieną kitą pusę. Kaip viskas susiklostė ar susipainiojo po to. Kaip sovietus, užiminėjančius Budapeštą, matė paprasti vengrai, kurie nebuvo įsitraukę į politiką, bet gyveno kitoje fronto pusėje.
T. Dabozy dažniausiai rašo pirmu asmeniu, gana akivaizdžiai remdamasis savo patirtimi, bet kurdamas fiktyvias asmenybes. Dėl to daugelio siužetų dabarties veiksmas vyksta 199x-200x metų Toronte, vengrų emigrantų aplinkoje — tad kartu tai ir visai įdomus, nors ir nedidelis, langelis į karo pabėgėlių ir emigrantų pasaulį. Paprasta, karo jau nebepaliesta karta, gyvenanti jau ir mums gana artimą vakarietišką gyvenimą. Bet vienaip ar kitaip vis išlenda koks tėvų ar senelių laikų vaiduoklis iš smurto ir siaubo laikų ar jų sekusio dvisnukio sovietinio marazmo.
Gana slogi knyga. Ir žiauriai įdomi. Ir tikrai ne visi apsakymai vienodo stiprumo, kai kuriuos gal net galima perversti nebaigus (jei skaitysite, turbūt pajusite, kuriuos). Bet jei pati knyga pasitaikys po akimis — labai rekomenduoju.
Birka
Gerbiamieji, nuo šiol, jei norėsite mane pasiųsti tam tikra kryptimi, tai ir siųskite — siųskite drąsiai. Aš tik paprašysiu man kelionę apmokėti, bet pažadu grįžti linksmas, pailsėjęs, ir dar Jums magnetukų parvežti — ar kaip ten Geležinė Lapė mokė.
Nes Birka yra osom!
Bokalai atsirado vėliau
Antrąją dieną elgėmės kukliau: griebėme tik vieną — bet užtat, kaip paaiškėjo, tikrai įspūdingą — muziejų.
Naujųjų laikų evagelija pagal Užkalnį
Ar aš atsimenu sovietmetį? Taip.
Tie, kas sako, kad vaikai iki trejų ar net ketverių metų neturi realių atsiminimų — kliedi, pernelyg absoliutina arba jų žinios yra pernelyg pasenusios. Ar vaikų raida bei psichologija nuo jų laikų jau gerokai progresavo. Nes pirmas mano visiškai lengvai datuojamas prisiminimas – dovanos įteikimas mano pustrečiojo gimtadienio proga: prietamsis kambarys ankstyvą pavasario rytą ir mažas (1:43) „Москвич 412“ modeliukas, vaizduojantis ГАИ, delne. Kadangi tai buvo pirmas mano pamatytas miniatiūrinis automobilio modelis gyvenime, tai paliko neišdildomą įspūdį – savo tikslumu, detalumu ir realistiškumu*.
Šitas
Tad pasitikint tokiu datavimu, aš dar septynerius metus buvau priverstas ragauti sovietmečio aromatus: stovėti eilėse prie bananų, dėvėti tuos jau anuomet man klaikius vaikiškus sandalus ir dar baisesnius beformius „baleto batelius“ su gumytėmis — kiek pamodernintas nagines, kurias visi vaikai namie naudojo kaip įprastas šlepetes, nes nebuvo nieko kito tam reikalui.
Teko ir matematikos vadovėliuose paskaičiuoti rublius bei kapeikas**, gauti velnių, kodėl popamokinėn išvykon į kažkokį ten muziejų atėjau be uniformos, nes visi kiti atėjo su ja, valgyti trikapeikes, gerti „Šaltuką“, „Varpelį“ ir „Apelsiną“ na ir visa kita.
Žinoma, neteko patirti daugumos giliojo sovietmečio idiotiozmų, bardakų ir pavojų, o dar ir vaikystė, kaip kad turbūt ir daugumai, viską paišo šiltom pastelinėm spalvom. Todėl visada įdomu tikrinti, kaip ten buvo kitaip — taip, kaip nemačiau, kaip atsimena kiti — tiek vyresni, tiek jaunesni.
Istorija
Смена-2
ORWOCHROM UT-18 ISO 50
Kas čia per nesąmonė?
Čia istorija. Čia pirmas dokumentuotas mano savarankiškai darytas kadras :D 1992 metų vasarą tėtis įdavė į rankas Смена-2, užtaisytą kažkokia vokiška skaidrių juosta ir paleido į Pociūnėlių laukus. Iš susijaudinimo pamiršdavau ir kadrus prasukt, ir dangtelį nuo objektyvo nuimt… :D
Beje, Смена-2 – iki šiol vienintelis nuosavas fotoaparatas namuose, su kuriuo galima dvigubą ekspoziciją daryti. Kartais progresas ne visada į naudą, pasirodo ;)
Gal nuskambės šventvagiškai ar bent jau antipatriotiškai, bet aš nesuprantu Lietuvos valstybinių švenčių pasirinkimo logikos. Ne, aš ne prieš laisvadienius, bet… d v i Nepriklausomybės dienos… Valstybingumo diena, nuspręsta p r i m e t u s, kada g a l ė j o būti karūnuotas Mindaugas…
Žiūrint plačiau, neaiškios lieka ir Velykos, Kalėdos, Rasos/Joninės, Žolinės ir Visi Šventieji (kadangi Lietuva šiaip neturi valstybinės religijos, kaip nurodyta ir Konstitucijoje, o čia kažkodėl religija pririšama prie valstybės). Logikos nematau ir tarp valstybės ir sausio 1-osios. Nesakau, kad žmonėms nereikia atsigauti po naujamečio sutikimo, bet ką tai turi bendro su valstybe? Na ir taip toliau.
O štai tokia tvirtai uždokumentuota, visai Europos istorijai aktuali data, vienas iš nedaugelio atvejų, kai Lietuva pagrįstai gali didžiuotis, kad kažkam atspardė sėdimąją – paprastai pasitenkina šiokiu tokiu paminėjimu, politikų tauškalais ir nesugebant net ryškiau blykstelėti apie tai pasauliui kokiu nors tegul ir kostiuminiu filmu, tuo tarpu, kai kaimynai baltarusiai visokiems bajavykams samdosi Van Damus.
OK, užsivedžiau. O iš tiesų tai norėjau tik priminti šią dieną, triumfą prieš 600 metų (bo vėliau nieko tokio stiprumo lyg ir nenuveikėm?) ir ta proga pasiūlyti pakelti bokalą/ragą alaus/midaus. Nes bent viena diena, kuria tikrai galime didžiuotis, lietuviais būdami :)
A, ir dar siūlyčiau aplankyti parodą „Žalgirio pergalės atmintis“ Arsenale. Kaip teisingai pastebėjo parodą įrenginėjęs Blondie – „Popsova paroda, bet nebloga„. Pilnai pritariu. Pirmąkart su malonumu įsigilinau į mūšio eigos schemas (anksčiau, studijuojant univeroje, visa tai kažkodėl reikėjo grūstis per jėgą). Be to, ekspozicijų salėse veikia kondicionierius ;) O už tuos 6 LTL, kiek kainuoja bilietas, galite pamatyti net penkias parodas – minėtąjį „Žalgirio mūšį„, archeologo dr. V. Urbanavičiaus radinių ir rekonstrukcijų „Sugrąžintą praeitį“ (beje, rekomenduočiau nepasidrovėti ir paprašyti salės darbuotojų paleisti videofilmą), A. Vasiljevo „Karalienės Viktorijos laikų madą 1830-1900 m.“ (ekspozicija kiek papildyta, palyginus su anksčiau rodyta Radvilų rūmuose), „LDK Valdovų rūmų radinius“ ir „Gotiką. Renesansą. Baroką – Valdovų Rūmų interjero vertybes„. Pastarosios trys – kiek nykokos, bent jau vyriškos lyties lankytojams, kiek įsivaizduoju, bet Žalgiris ir archeologija – tikrai verta pamatyti.
[video:youtube:JGCgBUu1KCI]
Jei atvirai, neišdrįsau šito dalyko publikuoti vasario 16-ąją…
Bet pripažinkime, čia juk XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos humoro klasika. Ir negaliu pasakyti, kad nejaučiu nė trupučio nostalgijos šitam… vaizdui, taip pasakykim.
O jei jau visiškai užsiimant Lietuvos humorotyra, tai juk iš „Benski Šou“ vėliau kilo tokie projektai, kaip „Šou Bulvaras„, „Radio Show“ ir pan.
P.S. Ar pastebėjot, kad Tynta dainuoja pagal „Somewhere over the Rainbow“ temą? ;)
