RSS

„Apgultis 13“

20 Jan
„Apgultis 13“

apgultis13Karo žiaurumai. Labai savotiškas dalykas, nes jei esi psichiškai sveikas, kažkaip nedegi noru apie juos kalbėti, specialiai domėtis, todėl ilgainiui pradedi absoliutinti, įsivaizduoti, kad jei jau viską bendrais bruožais kažką žinai, tai kam tom detalėm kelti sau pačiam diskomfortą. Taip, žudė. Žmonės — žmones, žmonės — gyvulius. Taip, prievartavo. Gyvuliai — moteris. Kokiais kiekiais? Daug, labai daug. Bet ta iki pykinimo nuvalkiota frazė, kad vieno mirtis yra tragedija, o tūkstančio — jau tik statistika, tikrai veikia. Visa tai tampa miglota abstraktybe. Baisu, nemalonu, neatleistina — ir paskendę migloje.

Tamaso Dabozy „Apgultis 13“ — tai trylika apsakymų, kuriuos vienija Budapešto apsupties Antrojo pasaulinio metu tema. Ir ne, tai nėra dokumentinės istorijos apsakymai — tai yra fikcija, paremta istoriniais įvykiais. Kaip apgultis paveikė žmones. Kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi, kovų metų stojo į vieną kitą pusę. Kaip viskas susiklostė ar susipainiojo po to. Kaip sovietus, užiminėjančius Budapeštą, matė paprasti vengrai, kurie nebuvo įsitraukę į politiką, bet gyveno kitoje fronto pusėje.

T. Dabozy dažniausiai rašo pirmu asmeniu, gana akivaizdžiai remdamasis savo patirtimi, bet kurdamas fiktyvias asmenybes. Dėl to daugelio siužetų dabarties veiksmas vyksta 199x-200x metų Toronte, vengrų emigrantų aplinkoje — tad kartu tai ir visai įdomus, nors ir nedidelis, langelis į karo pabėgėlių ir emigrantų pasaulį. Paprasta, karo jau nebepaliesta karta, gyvenanti jau ir mums gana artimą vakarietišką gyvenimą. Bet vienaip ar kitaip vis išlenda koks tėvų ar senelių laikų vaiduoklis iš smurto ir siaubo laikų ar jų sekusio dvisnukio sovietinio marazmo.

Gana slogi knyga. Ir žiauriai įdomi. Ir tikrai ne visi apsakymai vienodo stiprumo, kai kuriuos gal net galima perversti nebaigus (jei skaitysite, turbūt pajusite, kuriuos). Bet jei pati knyga pasitaikys po akimis — labai rekomenduoju.

 
1 Comment

Posted by on 2016 sausio 20 in Skaityti

 

Tags: , , , , ,

One response to “„Apgultis 13“

  1. Kleki Petra

    2016 sausio 21 at 11:16

    Kaip žinoma gimiau prie sovietų, seneliai, tėvai tarpukary.. Suaugęs sužinojau jų patirtis. Istoriškai žmonija visada kariavo su priešais [ deja, tai buvo ir pažangos variklis], tarp savęs, su savimi . Karo matyt negalima išvengti… .Nors sako – nori Taikos ,ruoškis karui.
    Žinau senelių gyvenimą per I ww, Tėvų per II. Mano vyresniems keliems kolegom teko būti rekrūtais Vengrijoje, pusbroliui Afganistane prie sovietų, pamenu Čekoslovakijos karą [tętį ėme ten gydytoju, bet paėmė jo kolegą] Kai grėsė karas 1981 Lenkijoje , pats buvau armijos [tada taip vadinosi] mokymose, ėjo šnekos , kad mus ten mes irgi iš Lietuvos [pasienis gi buvo]. Šiek tiek teko “matyti“ pačiam mūsų 1991 karą [nuo sausio iki pučo žlugimo [su įvardintom 24 aukom], sūnus manau kai ką irgi prisimena. Dabar vėl didelė KARO grėsmė. Esu senamadiškas , indėnų sekėjas [bent dvasiškai], kurie deja , nukariauti [ nors gynėsi kiek galėjo]. Mes neturime būti nukariauti, todėl vyrai ir moterys turi būti pasiruošę… . Aš jau senelis, nebe karys, nors virš 20 metų buvau su antpečiais, mokiau kitus ir kai ko kariško [ne kariuomenėj]. Linkiu savo artimiesiems, tautiečiams ir piliečiams, žmonėms – išvengti bent fiziškai smurtinio [“ konvencinio“] karo, na ,o “hibridinis“ jau vyksta aplinkui.

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos