Kadangi naujausias žurnalo „Foto“ numeris jau mažiausiai pusę mėnesio drybso prekyviečių stovuose, publikuoju savo straipsnį iš ankstesnio numerio – apie vieną dažniausiai mano lankomų portalų, „DeviantArt“.
Juodai baltas artistas
Nesame sinefilai, bet su Naz (o dabar jau ir su Giriumi) kažkiek filmų pažiūrime. Ne itin daug, gal apie penketą per mėnesį. Apie daugumą net nesinori rašyti – ne tai, kad užtaikome ant kažko itin tragiško, bet filmą, vertą atskiro įrašo – t. y. tokio, kurį atsimeni net ir kitą dieną – pamatau gerokai rečiau, nei norėčiau.
…kaip tai… jokio… turinio?..
Kažkada jau rašiau, kaip mane „VIASAT“ mergino. Įkyriai taip, kaip ir privaloma.
Paskui ilgą laiką buvo ramu.
Iki vakar dienos.
Pabusk, lietuvi!
Grammar Nazi ©OzelotStudios
Aš manau, mums reikia kuo daugiau visokių Valstybinių Komisijų – tai padės išlaikyti lietuviškumą, sustabdys emigraciją (tuo pačiu gal dar ir Kubilių pribaigs) ir Lietuvą vėl išplės, kad būtų ji kaip senobėj – nuo jūros iki jūros.
Patyrimai #13: System-Fehler
Vokietija, Hanoveris, šešias dienas trunkanti „CeBIT 2013“ paroda. Ketvirtoji diena, kaip tik 12 valandų ant kojų, dar „vakarėliai“ poroje parodos pavilijonų su nemokamais gėrimais. Galų gale grįžinėju į apartamentus. Kojos nutrintos, nugarą nuo kuprinės skauda (laptopas+fotikas+krūvelė visokių laidų ir gadžetų+kokia dešimtis popierinių press-kitų), galva išūžta.
Prieš miegą dar užsuku į netoliese esantį prekybcentrį, ko nors pusryčiams (beje, įdomi detalė – bent jau Hanoveryje prekybcentriai dirba tik iki 20:30, čia darbo dienomis.)
Viskas. Dėl Lietuvos ateities aš ramus.
Aivaro Šimeliūno nuotr.
Šį trečiadienį dalyvavau superiniame renginyje – „Ateities Generatoriuje“. Idėja gana paprasta – keli įdomesni žmonės dėsto įvairius dalykus: istoriją, ekonomiką, geografiją, gimtąją kalbą ir t.t. – bet kažkodėl nepraktikuojama pas mus, Lietuvoje. O čia va toks Andrius Kleiva ne tik sugalvojo, bet ir įgyvendino. Iš esmės pats vienas, vienuoliktokas, tik su bendramokslės pagalba. Prikalbino Švietimo ministeriją, surado rėmėjus, lektorius.
Namogimda ir kiti ypatumai
Šiandien – pusantrų metų, kaip esu tėvas. Vaikis šiuo metu ramiai miega, tad galiu ramiai rašyti tekstą apie tai, kuo paskutiniu metu ūžia visi lietuviškieji internetai – apie gimdymą namuose.
12 12 12 ir 5
Šiandien – ne tik 12-ų metų 12 mėnesio 12 diena. Šiandien dar ir penktasis „Riedančių Uolų“ gimtadienis! Dovanas galite siųsti kad ir per Gifty, ten alaus yra ;)
Taip, Uolų griūtis dabar kažkaip sustabdyta. Užstrigo kažkokiam tarpeklyje, matyt. Bet nieko – netrukus jau išjudės, ir išjudės įgavusi kiek kitokį pagreitį bei uolienų tipą. Bet viskam savas laikas.
O gimtadienio proga norėčiau nostalgiškai pabėdavoti, kaip buvo gerai tada, ir kaip blogai yra dabar.
Patyrimai #12: Kava burną plauna
Vyksta mūsų daugiabučio apšiltinimas. Pastoliais nukarstytos sienos, už langų net ir penkto aukšto lygyje vaikšto žmonės.
Statybininkai kaip statybininkai – nėra sakinio be keiksmažodžio, dirba greitai ir, atrodo, gerai, žodžiu, viskas kaip turi būti.
Giriui, aišku, įdomu, kas ten už lango vyksta. Žiopso ir man vis pirštu rodo, kaip meistrai putplastį ar ką ten klijuoja.
Aš kažkaip rytais užmatęs priešais virtuvę šmėžuojančius šalmus, vis iškišu galvą, kavos pasiūlau. Statybininkai patenkinti, o atsimenu, kaip ir man malonu būdavo, kai kokie klientai darbo metu netikėtai kavos pasiūlydavo.
Ir va, Girius+kava duoda rezultatų, pasirodo. Šiandien už lango išgirdau:
– Да блед, не ругайтесь вы здесь!!! Здесь же дитя живет!
1 LVL tėtis
Apie savo pirmuosius metus tėvo vaidmenyje ir su tuo susijusius įspūdžius.
