RSS

Juodai baltas artistas

26 Apr

Nesame sinefilai, bet su Naz (o dabar jau ir su Giriumi) kažkiek filmų pažiūrime. Ne itin daug, gal apie penketą per mėnesį. Apie daugumą net nesinori rašyti – ne tai, kad užtaikome ant kažko itin tragiško, bet filmą, vertą atskiro įrašo – t. y. tokio, kurį atsimeni net ir kitą dieną – pamatau gerokai rečiau, nei norėčiau.

Kas mane pažįsta ar skaito, žino, kad mano filmų filmas – Jimo Jarmuscho „Dead Man“. Neįprastas toks. Trenktas, sakyčiau. Ir dar juodai baltas, nors statytas 1995-aisiais.

Kalbant apie juodai baltą kinematografiją… ne, kalbant apie juodai baltą vizualistiką apskritai – ji mane veža. Čia kažkada Veidovėlyje apturėjau net kelias diskusijas apie BW – nieko naujo nebuvo išsakyta, bet pasitvirtino jau daug kartų nubrėžtos apkasų linijos: vieniems bespalviškumas atrodo nuobodus, kitiems – spalvų nebuvimas leidžia įsigilinti į kitus dalykus: dalykus, nuo kurių spalvos nukreipia dėmesį.

The Artist“ yra anachronistiškai juodai baltas filmas. Tai yra, režisierius Michel Hazanavicius (taip, pavardė iš tiesų lietuviškos kilmės) konceptualiai kūrė ne tik juodai baltą, bet ir tylųjį kino filmą, šiuolaikinėmis priemonėmis ir šiais laikais – jei tiksliai, tai 2011-aisiais.

Filmo siužetas – vienas didžiųjų kinematografijos lūžių, kai begarsius filmus iš kino teatrų salių išvijo „talkies“ – filmai su įgarsinimu. Dabar galbūt sunku įsivaizduoti, bet tais laikais tai buvo tikras perversmas – ir gerokai didesnis, nei vėliau juostose sublyksėjusios spalvos.

Simpatiškas vyrukas – tyliojo filmo žvaigždė – atranda jauną mergužėlę – būsimą naujojo kino supernovą – o vėliau seniams tenka trauktis, jaunikliai, patys to nesuprasdami, kalba žiauriai ir atžariai, o dar šliūkštelėjama ir banalios, bet vizualiai gražiai nupieštos meilės.

Šiaip būtų filmas kaip filmas – aišku, jau savaime išsiskiriantis dėl savo pseudoretro manieros – bet „The Artist“ man vožtelėjo per galvą smulkiais, ne itin dažnais, bet fantastiškai realizuotais vizualiniais sprendimais.

Daug žaidžiama atspindžiais. Lietaus lašų, varvančių stiklu, šešėliai ant veido tampa ašaromis. Veidrodinis staliukas personažą paverčia korta. Veido atspindžio ir frako virtinoje kombinacija įkūnija prisiminimus.

Be abejo, šie triukai sutinkami ir kituose filmuose, bet bespalviškumas – ir iš to išryškėjęs kontrastas – visa tai labai, labai sustiprina efektą.

Nors filmas begarsis – t. y. girdima tradicinė trečiojo dešimtmečio foninė muzika – kai kur garsai atsiranda, ir tikrai netikėtai įtaigiai sukuria įtampą. Žvanga indai, loja šuo, ir nejučia imi gniaužti kumščius, spėliodamas, ar veikėjas galiausiai perlauš tylos barjerą?.. Trūksta tiek… tiek… nedaug!

Aktoriai parinkti idealiai. Beje, beveik nežinomi. Ir kaip komanda, jau dirbę ankstesniame to paties režisieriaus filme.

Pagrindinis vyrukas – na, tikras priešdidžiadepresinių laikų krasafčikas siaurais ūsiukais, kažkoks Django Reinhardto ir Gonsaleso Adamso hibridas. Pagrindinė panelė – šiaip… na, daili aktorė, bet gal dėl bespalviškumo ir labai gyvo veido tampanti itin gražia.

Išvis, filme be garso krūvis aktoriams labai padidėja. Vaidinti tenka ne žodžiais, o išraiškomis, veidais. Abu pagrindiniai čia tikrai sužiba. Maža to, dar abu moka šokti tap dance. Tikrai moka!
Tai baigiant – „The Artist“ stoja į mano geriausių matytų filmų dešimtuką. Nežinau, į kurią poziciją – pirmoji tikrai aiški, o štai kitų kažkaip vis neprisiruošiu kad ir vienas pats sau susireitinguoti. Tiesiog „The Artist“ – vienas iš tų, vienas gražiausių ir turbūt vienas aktualiausių. Nes turbūt tik šventiesiems neateis laikas, kai suvokus, kad tave ir tavo laikmetį keičia visomis prasmėmis geresni ir pranašesni, netaps dėl to skaudu ;) Ir šioje vietoje taip ir norisi palinkėti suprasti ir priimti, o ne užsispyrusiai kartoti, kaip tavo jaunystėje viskas buvo teisingiau.

 
5 Comments

Posted by on 2013 balandžio 26 in Matyti

 

Tags:

5 responses to “Juodai baltas artistas

  1. Saulius

    2013 balandžio 26 at 11:59

    Mes šitą žiūrėjom pagal rekomendaciją, kad „geras“. Nepatiko abiems žiauriai. Nu falšyvkė ir tiek. Bet, be abejo, skonis draugų neturi. Tiesa, buvo toks mėnuo, kad kiek žiūrėjom filmų, tiek buvo geri. Kažkaip pasisekė atsirinkt nemažą krūvą. O dabar vėl „failinam“.

     
    • Adis

      2013 balandžio 26 at 12:17

      Lovestory banali, sutinku.

      Bet man vizualistika viską atpirko.

      Ir dar ta mintis, kad prie pokyčių reikia taikytis ir jų privalumus išnaudoti, o ne prie teliko niurzgėti, kaip kapitalistai kalchozus išdrask… t.y. spalvotas kinas sugadino kinematografijos meną.

       
      • Saulius

        2013 balandžio 26 at 12:25

        Rekomenduoju Harold Lloyd kolekciją parsisiųst (rasi jau kur nors).

         
        • Adis

          2013 balandžio 26 at 12:46

          Matęs.

          Lloydas man buvo kažkas panašaus kaip su „Robin of Sherwood“ – matytas vaikystėje ir netikėtai prisimintas prieš kokį dešimtmetį :)

           
          • Saulius

            2013 balandžio 26 at 15:11

            :-)

            O aš „daskaitinėju“ Aną kareniną, o kompe guli 5 filmai parsiųsti nuo paties seniausio pradedant. Kai baigsiu, žiūrėsim visus ir analizuosim :-D

             

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos