Oficiali Ulmo muziejaus Löwenmensch kopija.
Kaip kartais suveikia reklama.
Kažkada čia FB išmetė berods „KuroNeko“ reklamą su žaidiminio raganiaus Geralto figūrėle. Ir tai privertė susimąstyti – kaip čia yr? Aš kaip ir geekas, bet jokio tokio geekiško dalyko namie neturiu. Jokios figūrėlės ar statulėlės iš geekų pasaulio.
Blemba, negerai kažkaip. Gal aš ne geekas vis dėlto? Negerai čia būtų, jei taip.
Jei kas manęs paklaustų, kuris mano gyvenimo laikotarpis buvo pats smagiausias, įsimintiniausias ir labiausiai crazy – atsakyčiau, kad tai buvo paskutinės mokyklos klasės, 1996-2000 metai.
Tai buvo laikas, kai vyko tikra manęs paties distiliacija – iš kažkokių idealų ir įvaizdžių, mėgstamos muzikos, mėgstamos literatūros, draugų ir last but not least – būsimos žmonos.
Pastebiu, kad daugelis “savo šviesiausius metus” nurodo kaip vaikystę, ar studijavimo/studentavimo laiką. Mano atveju – ne. Vaikystė buvo gera, bet nuobodoka, studentavimo era dėl atsivėrusių plačių galimybių ir sprogstančio interesų rato išvis paskendo kažkokiuose ūkuose, o vat 1996-2000 man yra golden years.
Tuomet Lietuvoje vyko ir kokybinis buities lūžis – posovietinį skurdą ir pirmąjį nepriklausomybinį chaosą bei tuometinę vakarų imitaciją pradėjo keisti normali vakarietiška buitis: namuose ėmė daugėti normalesnių (na, bent jau kad nestabdydami eitų “Duke Nukem 3D”, “Starcraft” ir “Diablo”) ir jau tikrai asmeninių kompų (o ne “tėvai iš darbo parnešė”), pradėjo megztis internetų užuomazgos su echokonferencijomis ir IRC, masiškai baigė dusti visokie žiguliukai ir moskvičiai
Todėl mane visada teigiamai triggerina kūryba, reflektuojanti tą metą. Dėl to griebiau Žilinsko “KGB vaikus”, dėl to prisiverčiau žiūrėti “Gertrūdą”.
Ir žinoma, “Pietinia kronikas”.
Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė 2016
Pradėkime nuo to — man patinka ginklai ir karyba. Ne fanatiškas militarizmas, ne ura-patriotizmas (šito turbūt labiausiai nevirškinu) — bet kaip valdomos (ir protingai naudojamos) jėgos idėja.
Man patinka ir Lietuvos Kariuomenė. Kiek, vis užmesdamas vieną akį, vis matau, tai jie tikrai daug ką daro taip, kaip, mano supratimu, ir reikėtų daryti. Ir progresas akivaizdus.
Ir man labai patinka, kai kariuomenė ieško sąlyčio su utėlėtais civiliais™*. O dar labiau patinka, kad ne tik ieško, bet ir pati kuria tuos sąlyčio taškus.
Žinote ką? Pasakysiu ereziją, už kurią mane ekskomunikuoti nuo ko nors reikėtų: aš beveik nebeskaitau lietuviškų blogų. Nes nebėra kada.
Bet juk visi žino, kad „nėra kada“ iš tiesų yra ženklas to, kad iš tiesų nepakankamai įdomu.
Ko gero, pasikeitė prioritetai — kažkaip visiškai nebeįdomu, kas ką mato per langą, kaip šiandien jaučiasi, ką ir kaip gamina pietums ar apie ką galvoja prie arbatos puodelio.
Man reikia informacijos. Man reikia, kad perskaitęs gaučiau kažkokią naudą — pasipildytų tarpai tarp žinių, išgirsčiau kokią man aktualią naujieną, įsitraukčiau į ginčą, dėl kurio vėl galėčiau papildyti savo informacijos seifuką ar bent per-įvertinti savo poziciją. Na, ar bent jau kažko, dėl ko galėčiau pakelti nustebusį antakį.
Aš jau turbūt 200 metų dienų nesu įsijungęs Feedly. Pagrindiniu informacijos srautu man yra tapęs „Facebook“, kuris parodo man viską, kas man įdomu — tiek asmeniškai man įdomių žmonių naujienas, tiek mano interesų (mokslas, technologijos) naujienas, tiek aktualijas.
Bet čia blogerių savaitė, todėl kaip ir derėtų teikti kažkokias rekomendacijas. Be to, vienas toks mažas ir ryžas užsiminė, kad jei neparašysiu, tai manimi susidomės FNTT, ir tada grynų tikrai ilgai nebus. Tai ir teikiu tas rekomendacijas, nors kai kurios kartojasi turbūt po kokį antrą ar trečią kartą. Anyway, čia tos, ką iki šiol skaitau — beveik visada, kai tik ką parašo.
Štai jau 15 mėnesių esu „Plag“e – tokiame specifiniame socialiniame tinkle, veikiančiame iš esmės vien mobiliuosiuose įrenginiuose. Tiesa, yra ir kažkokia beta desktopinė versija, bet labai apkarpyta, ir šiaip – jos niekas nežino ir nenaudoja.
„Plag“ dar vis neatranda savo nišos, bet nepasakyčiau, kad labai ir ieškotų. Tai yra, kiek žinau, kūrėjai ieško, bando vienaip ar kitaip valdyti, bet userių masė finale vis tiek padaro savaip.
Ir tai toli gražu nėra blogai. Aišku, iš pirmo žvilgsnio viskas gali pasirodyti labai chaotiškai, bet kantriau pamaigius telefoną, tendencijos pakankamai gerai išryškėja. Ir man jos patinka.
O labiausiai „Plag“ man patinka tuo, kad jis leidžia pamatyti pasaulį – ne tokį, kokį jį nori matyti, bet netoli tokio, koks jis iš tiesų ir yra.
Kažkada rašiau:
„Na ką, profesionalų kompiuterinį žaidimą išleidau, albumą įrašiau, beliko knyga ir filmas?“
Nuo to laiko dar ir filmas atsirado (tiesa, ne visai toks, kokio kada nors tikėjausi, bet užtat savo kailiu patyriau, kas iš tiesų yra filmų kūrimas), tad iš pirminio plano liko tik knyga?
Mes jamam šitą reikalą!
Atsiprašome, kur čia artimiausias kelias į Angliją?
Lygiai prieš metus.
Lygiai prieš metus nutiko man šita epopėja, ir kažkaip Nornos lėmė, kad vienu prisėdimu visos sagos taip ir neužbaigiau.
Taigi, paskutinioji dalis. Ilgesnė, bet ką jau čia ilgiau betempti.
Saga apie šitą epinį video.
Tiesą sakant, minčių srautą įgeneravo ši „Facebook“ gija ir kartkartėmis po mano blogo įrašais pasirodantys komentarai, kuriuose man bandoma paaiškinti, kaip ir kur aš negerai (gramatiškai ar stilistiškai) parašiau, nes taip negalima. Nes tiesiog negalima.
Tai va, brangieji — turiu nuliūdinti, bet galima. Čia man galima rašyti, kaip tik aš noriu. Laužant kažkokias ten taisykles, tiesiog klaikiais kiekiais naudojant barbarizmus, žargonizmus, anglicizmus ir kitas kalbines baisybes. Nes čia yra mano blogas. Ir esant tinkamai nuotaikai bei kontekstui, iš visų jėgų stengsiuosi taip rašyti ir kitur.
Bet kad išvengti nesusipratimų, apie kurią kalbainijos pusę ir jos problemas čia kalbėsiu, šioje pat vietoje deklaruoju — visos šios mintys taikomos ne tai kalbainijai, kuri reguliuoja visokias kanceliarijų ir kitų biurokratijų kalbas ar tą, kuri ruošia mokymo programas mokyklose, bet apie tą, kuri visaip bando aiškinti kaip man, pragyvenančiam iš rašymo, reikia rašyti.
Tačiau turtinga ir gausi gyventojais Lietuvos sostinė iki šiol buvo menkai apsaugota nuo priešų užpuolimų. Kunigaikščio pilių jau nepakako miestui apsaugoti. Dažni totorių užpuolimai, siekią kartais net artimas Vilniaus apylinkes, ir prasidėję karai su Maskva, vertė miesto gyventojus susirūpinti miesto apsauga. Todėl, kaip 1503 m. did. kunigaikštis Aleksandras įsakė Vilniaus gyventojams eiti karan, rodos, prieš totorius, tai jie, bijodami palikti neapsaugoto miesto, prašė kunigaikštį, kad atleistų juos nuo karo prievolės, pasižadėdami už tai apjuosti Vilnių mūro siena. Kunigaikštis sutiko išklausyti miestiečių prašymą ir ir davė jiems 1503.IX.6 d. privilegiją, drauge įsakydamas vaivadai Mikalojui Radvilai apvažiuoti miestą ir pažymėti mūro sienos kryptį.
„Vilnius ir jo apylinkės“, Adomas Juškevičius, Juozas Maceika, 1937/1991, „Mintis“
Kažkaip perskaičius šitą, iškart pagalvojau apie „The Wall Machine„.
Tad…
Originalas, kurio kažkodėl neleido įterpti – štai čia.
O šiaip – jaučiu, labai panašiai ir viskas ir buvo ;)
Ką jūs veikiate, kai truputį pritrūksta adrenalino?
Aš tai vedžioju musulmones po krasnūchą.
OK, ne visai tikras musulmones – tik žurnalistes, vaidinančias musulmones ir renkančias mūsų tolerancijos statistiką. Kurios rezultatai, mano vertinimu, gal ir ne tokie geri, kaip norėtųsi, bet vis dėlto ne tokie blogi, kokie galėtų būti — tokie, sakyčiau, per viduriuką. Gal net su polinkiu į pozityvumo pusę.
Nes jei jau iš krasnūchos grįžome sveiki, tai viskas iš tiesų yra ne taip jau ir blogai pas mus :)
O jei plačiau, tai šiame projekte dirbau atseit-slaptu fotografu. Atseit, nes visai lyg ir sėkmingai vaidinau, kad tariamų musulmonių nepažįstu, bet visiškai nesisekė su slaptumu. Nes norint gero, vaizdingo ir ryškaus kadro, vis dėlto nepasislėpsi. Nes arba reikia jau tokio objektyvo, kad iš televizijos bokšto galėtum Šeškinės turgelio bobutes prisizoominti, o toks jau savaime kreipia visų aplinkinių dėmesį į tave, arba turi tiesiog fotografuoti iš arti.
