RSS

Plag: pasaulinis lakmuso popierėlis

12 Apr
Plag: pasaulinis lakmuso popierėlis

plag

Štai jau 15 mėnesių esu „Plag“e – tokiame specifiniame socialiniame tinkle, veikiančiame iš esmės vien mobiliuosiuose įrenginiuose. Tiesa, yra ir kažkokia beta desktopinė versija, bet labai apkarpyta, ir šiaip – jos niekas nežino ir nenaudoja.

„Plag“ dar vis neatranda savo nišos, bet nepasakyčiau, kad labai ir ieškotų. Tai yra, kiek žinau, kūrėjai ieško, bando vienaip ar kitaip valdyti, bet userių masė finale vis tiek padaro savaip.

Ir tai toli gražu nėra blogai. Aišku, iš pirmo žvilgsnio viskas gali pasirodyti labai chaotiškai, bet kantriau pamaigius telefoną, tendencijos pakankamai gerai išryškėja. Ir man jos patinka.

O labiausiai „Plag“ man patinka tuo, kad jis leidžia pamatyti pasaulį – ne tokį, kokį jį nori matyti, bet netoli tokio, koks jis iš tiesų ir yra.

Nes iš tiesų tai mes šiais laikais gyvename užsidarę kiekvienas savo informaciniame burbule. Patys pasirenkame draugus – paprastai pagal tai, kas mums patinka (pripažinkite, reikia tikrai nemažai nervų, kad galėtum followinti tuos, kurie nepatinka. Aš va stebiu kokią Bartusevičiūtę, bet purtausi nuo jos. Bet stebiu. Bet purtausi – ir koks „Facebook“ ar „Google+“, ar „Twitter“ mums išfiltruoja turinį – pagal laikus, pagal vartotojus, kuriuos dažniausiai laikiname, komentuojame ir pan.

Tuo tarpu „Plag“ veikia visiškai kitaip. Atsidaręs „Plag, tu nežinai, ką pamatysi.

Kaip veikia „Plag“

Iš esmės Plage tu gali atlikti tik keturis veiksmus:

  • Paskelbti savo įrašą
  • Pamatyti kito vartoto įrašą ir juo pasidalinti
  • Pamatyti kito vartoto įrašą ir juo NEpasidalinti
  • Rašyti komentarus. Tiek po savo, tiek po kitų vartotojų įrašais.

Tiesa, yra dar vienas funkcija – tai balsavimas apklausose. Bet čia iš esmės išplėstinės 2) ir 3) galimybės

O daugiau – nieko.

Ir Plage nėra draugų-ryšių. Tu negali friendinti, negali followinti. Tai, ką pamatysi, didele dalimi lemia atsitiktinumas. Taip, algortimai kažkiek analizuoja tavo pomėgius, ir pagal juos kažkiek parenka turinį, bet tai nėra gryna euristinė analizė.

O tai kaip vyksta sukurto turinio plėtra? Gana savotiškai.

Kiekvienas sukurtas įrašas persiunčiamas, tarkime, 5-iems vartotojams. Rašau tarkime, nes nebeatsimenu tikslaus skaičiaus ir tingiu googlinti, o be to tas skaičius ir keičiasi.

„Plag“ pradžioje tie tarkime-5 vartotojai buvo parenkami geolokaciniu būdu – jei padarau įrašą būdamas Vilniuje, Antakalnyje, tai jį daugmaž parodys vienam useriui, esančiame Centre, vienam – Karoliniškėse, dar vienam – Kaune, o paskutiniam – kur nors Kelmėje.

Jei vartotojui mano sukurtas įrašas patinka – jis persiunčia jį toliau. Jei nepatinka – nesiunčia, ir tada ties šiuo vartotoju įrašo plitimo atšaka nutrūksta.

Bet vadovaujantis tokia sistema, pirmieji „Plag“ įrašai taip ir nepersikeldavo į kitą žemyną. Nes tai, kas aktualu ir įdomu amerikiečiui, gali būti visiškai dzin europiečiui ir atvirkščiai – pavyzdžiui aš pats tikrai nesidalinčiau įrašu apie kokį nors Superbowl, o vargu ar amerikiečiui bus labai įdomus mano pasidžiaugimas, kad va, roamingas Europoje miršta.

Tad Plago algoritmai buvo gerokai pakoreguoti, ir dabar, spėju, pridedamas didelis randomo faktorius – t.y., nemažą dalį vis dar vaidina geolokacinė padėtis, bet lemia ne vien ji. Ir tavo įrašas, padarytas Žvėryne, gali būti parodytas žirmūniečiui, antakalniškiui, jovaniškiui, niujorkiečiui, kam nors iš Rio ir Amsterdamo ar Sidnėjaus.

Skaičiukas, keliems vartotojams iškart parodomas tavo postas, irgi keičiasi. Keičiasi pagal, koks yra tavo, kaip vartotojo, reitingas, o reitingą lemia du dalykai: tai, kaip kiti dalinasi tavo įrašais ir tai, kiek tu aktyviai dalyvauji Plage: kiek komentuoji ir daliniesi kitų įrašais. Taip sakant – kurk gerą, įdomų turinį, būk aktyvus ir tu įtakosi tinklą.

Ir tai daugmaž veikia.

Be abejo, nauji useriai, bandydami perprasti, į kur čia jie pateko, eksperimentuoja, dalinasi ir visokiomis nesąmonėmis bei kitokiais katukais, bet paskui arba apleidžia Plagą, arba apsitrina ir perima pačių vartotojų susikurtas taisykles.

Aš pradėjau lygiai taip pat, kaip ir dauguma (tik priešingai nei daugumos atveju, čia ne koks 9GAGas, o mano paties autorinis darbas). Ir pasilikau. Ir per tuos 15 mėnesių pernelyg nesiardydamas – skelbdamas turbūt vidutiniškai po 1 įrašą į kelias savaites – pasiekiau tokį reitingą, kad dabar mano naujas įrašas parodomas nebe tarkime-5, bet 25 vartotojams.

Koks yra „Plag“

Plag įrašas gali būti kelių tipų:

  • Tekstinis
  • Paveiksliukas (su papildomu komentaru ar be jo)
  • Video (mp4 arba gif, irgi su papildomu komentaru ar be jo)
  • Nuoroda (su papildomu komentaru ar be jo)
  • Apklausa

Tiesa, panašiai kaip ir „Twitter“, įrašo ilgis yra apribotas – iš pradžių buvo 140 ar kiek ten simbolių, bet vėliau pailgino. Bet vis tiek – romanų neprirašysi.

Tiesa, galima kurti sudėtines korteles (kortelėmis vadinami tie patys įrašai, tik jie vizualizuojami kaip popieriaus kortelės, kurias nustumi viršun – pasidalini su kitais – arba žemyn – nesidalini su niekuo, išmeti)  – simbolių limitas vienai kortelei išlieka, bet vienu įrašu gali paskelbti iki 10 tokių viena paskui kitą sekančių kortelių.

varnikaiAš pats dažniausiai skelbiu, ko gero, savo darytas nuotraukas, surišdamas jas kažkokia istorija – daugmaž „va, Vilniuje pirmasis sniegas, tai galit pasižiūrėti, kokie pas mus vaizdai būna žiemą“. Arba „Žinokit, už 30 km nuo Vilniaus centro yra tokia pelkė-botaninis draustinis, ir ji šiuo metų laiku atrodo va taip“.

Vartotojams tai patinka – tais žieminiais Varnikais buvo pasidalinta daugiau nei tūkstantį kartų.

A, taip – laikas, skirtas dalinimusi įrašu, irgi yra limituotas: 7 dienos. Po to kortelė gula į archyvą, bet jei labai reikia – kitame įraše ar komentare po įrašu gali įdėti jos nuorodą-adresą.

Tai yra, tu pats matai visus savo kada nors darytus įrašus, bet niekas kitos jos daugiau nebemato. Nebent randa kur nors jos nuorodą-adresą. Arba yra pakomentavęs ir taip užsiprenumeravęs kitus komentarus.

Ir atsidaręs kito vartotojo profilį, taip pat jokių jo kortelių nematai – tik jo paskyros aprašą (aišku, kai kas jame susideda jiems brangiausių įrašų nuorodas, bet simbolių skaičius paskyros apraše irgi yra ribotas).

Bet gi kalbėjau apie turinį.

Dar kitas einamas dalykas – vadinamieji Ask Me Anything (arba jei trumpiau, AMA) įrašai. Kaip įtariu, čia yra nauja (nors gal jau sena?) šiandieninio jaunimo mada, kur ten gali klausinėti įrašo autoriaus apie jį patį visokių dalykų, o jis gal net ir sąžiningai ir atsako.

Bet aš vis dėlto labiau jau prie vakarykščio jaunimo, todėl šitą dalyką pakreipiau kiek kitaip : Ask Me Anything about [insert topic].

Kol kas esu paskelbęs tik 3 tokius įrašus: Ask Me Anything about photography, Ask Me Anything about Lithuania ir Ask Me Anything about Vilnius. Fotografija sulaukė 10 000+ pasidalijimų, Lietuva – 3100+, o Vilnius — 900+.

Be abejo, Lietuvos ir Vilniaus įrašus stebėti (ir sulaukti klausimų į juos) man buvo įdomiausia.

Vartotojų pjūvis

Nes žmonės yra smalsūs. O aš nepatingiu kartais atsakyti plačiau, vaizdingiau, atskleidžiant kokias nors istorines potekstes. Ir klausimai nebūtinai būna gilūs, bet nežinau kaip kitiems, o man pasakoti apie savo šalį ir miestą tiesiog malonu. „Kaip atrodo kultūrinis gyvenimas Vilniuje?“ „Kokių lietuvių rašytojų parekomenduotum? O muzikos?“ „Kodėl Vilniuje tokie pigūs taksi?“ „Ar tiesa kad Lietuva dukart švenia nepriklausomybę?“ „Tai kaip, lietuviai, ar vis dar pykstat ar rusų?“

Politiniai aspektai Plage, žinoma, linksmiausi. Tiesą sakant, dėl jų ir kilo viso šio įrašo idėja.

Nes per tuos 15 mėnesių visai susiformavo šiokie tokie tipiškumai, sakyčiau, gerai iliustruojantys ir pasaulines tendencijas.

Tad išvados tokios:

  1. Jei randi kieno nors pro-socialistinį įrašą, parašytą angliškai, jis greičiausiai bus rašytas… amerikiečio. Socializmas yra osom, kapitalizmas galiausiai sugrius, jo, Rusija darė blogai, bet čia nesėkmė, o socializmas yra geriau nei kapitalizmas!

Ir taip daugiausia rašo amerikietiškas jaunimas. Iš pradžių galvojau – pavieniai atvejai, bet ne, tai jau tendencija, ir tai patvirtina ir vyresni vartotojai. Vienas, matyt vyresnis, pakomentavo – „taip, mūsų jaunimėlis dabar labai pasinešęs į socializmą. Sorry“. Kažkas kitas dar pridėjo – „tik kažkaip nemačiau nė vieno pritariančio socializmui iš tų, kurie yra gyvenę socialistinėse šalyse“ :)

  1. Rusai yra labai juokingi. Toks jausmas, kad tik kokie 20% iš jų moka angliškai, todėl beveik visi jų įrašai – beveik vien tik rusų kalba. Ir dėl to jie jaučiasi išskirtiniai – lyg slaptas klubas, kuris kalba viešai, bet niekas jų nesupranta. Ir viena mėgstamiausių temų – pavainoti usieniečius, kokie jie durni, nes jie negimė rusais.

Bet užtat koks kognityvinis disonansas nutinka tada, kai į kokį kirilica paskelbtą įrašą atsakai angliškai, bet į temą! Vaizdas toks, kad jie pasijunta, lyg į jų tarpą būtų prasmukęs šnipas.

Veiksmų seka paprastai būna tokia:

  1. Parašai komentarą anglų kalba.
  2. “Ė, išverskit kas nors, ką čia parašė?”
  3. Kas nors išverčia
  4. “A, tai tu čia “google translate” naudojiesi, irgi mat gudrus” (viskas rusiškai)
  5. Atrašai lotyniškom raidėm, bet rusiškai — kad ne, jokio translate, tiesiog šiaip moku rusų, ir tiek. Bet angliškai man patogiau, soriukas.
  6. Diskusija ties šia vieta paprastai ir užsiriša. Ta prasme, apie ką buvo bekalbėta, tolesnių komentarų 80% atvejų nebebūna.

Tiesa, vieną kartą labai įdomiai teko įrodinėti, kad nesinaudoju jokiais vertimų robotais – pasakė, daugmaž, o tu va pasikeik rusiškai, tada patikėsiu. Matyt, tikėjosi kokio bl@# ar panašaus beveik nekalto žodelyčio. Bet ta proga prisiminiau Lukjanenko „Netikrų veidrodžių“ hakerio Padlos slaptažodį, ir riaugtelėjau daugmaž tuo stiliumi kokias tris eilutes.

Turbūt įsitikino, kad rusiškų žodžių darybą vis dėlto šiek tiek moku, nes kaip ir jau minėtų 80% atvejų, tuo visa diskusija komentaruose ir baigėsi. O gaila. Buvo kažkas visai įdomaus — apie tai, kuo vakarietiški mikroprocesoriai atsilieka nuo rusiškų…

  1. Normaliausiai atrodo vartotojai iš Vokietijos. Visiškai blaivus protas, jokių ryškesnių kompleksų, mokantys diskutuoti, argumentuoti, elgtis pagarbiai, net jei ir nesutinka su nuomone. Ir turi gerą humoro jausmą. Be to, moka ir nevengia pažvelgti į temą giliau — kai reikia.
  2. Aktyvių lietuvių nėra daug (nors „Plag“ paleistas būtent Lietuvoje — nors tai ir nėra lietuvių projektas), bet kas smagu, tai kad čia gana stipriai palaikomos elfiškos idėjos. Beje, prie to visai prisideda ir estai.
  3. Iš tiesų smagu, kai socialinio tinklo kūrime aktyviai dalyvauja ir patys to tinklo kūrėjai. Aišku, kai kurie postai atrodo kiek dirbtinokai — vis dėlto gana akivaizdžiai matosi, kada rašoma grynai nuoširdžiai susidomėjus („Ėhė, aš pirmą kartą važiuosiu į X. Gal ką parekomenduotumėte, ką verta pasižiūrėti ir kur — pavalgyti“?), o kada — iš reikalo, stengiantis palaikyti gyvumą tinkle („Ei, „Plago“ knygagraužiai! Davai padarom seriją „Kava ir knyga“? Kokią knygą skaitote? Sukurkite postą ir įdėkit jo linką į šito posto komentarus“ — ir čia dar pakankamai cool pavyzdys).

Bet nepaistant šito, žinojimas, kad tavo mintis gali išgirsti ir viso šito tinklo kūrėjų komanda, yra smagus jausmas. Na, negi nenorėtumėt, kad kuriame nors Jūsų „Facebook“ poste atsirastų Zuckerbergas ir pasiginčytų su Jumis? :)

Kam skirtas „Plag“?

O velnias žino, kam jis skirtas. Bet aš tai naudoju kaip time-killerį, kaip įrankį prasiblaškymui, kaip e-bendravimo su platesniu pasauliu kanalą ir žinoma, kaip ego pasikutenimo platformą — vis dėlto malonu, kai tavo fotkėmis ar mintimis tūkstančiai žmonių pasidalina.

Žinoma, kviečiu prisijungti. Ir neskubėti mesti — kad perprastum „Plag“, ko gero, reikia kelių mėnesių. Ir nereikia tikėtis, kad ten bus vien išminties ir diskusijų perlai: tiesą sakant, mano paties persiunčiamų ir atmetamų kortelių santykis yra turbūt 1:30 ar dar didesnis, bet čia viskas gerai, taip ir turi būti.

A, dar dėl privatumo. Iš vienos pusės, „Plag“ gali būti anonimiškas — pasivadink kaip nori, keisk savo username, kaip nori, jokių reikalavimų nėra ir t.t. Iš kitos pusės — „Plag“ui būtina GPS lokacija, startiniam postui. Ir kiekvienas vartotojas gali pasižiūrėti, iš kur paleistas tas originalusis postas (ten dar ir yra graži animacija, kaip postas sklinda per pasaulį) — ir mano manymu, prisizoominti leidžia kiek per arti.

Todėl aš pats įrašus „Plag“e postinu tik su Fake GPS. Nusistatau, kad būčiau kur nors ant Gedimino kalno, ir voilà! „Plag“as tam net ir neprieštarauja, o kažkada ir būdavo įdomu paeksperimentuoti, kaip identiškas postas susilaukia skirtingo populiarumo skirtingose šalyse.

Man, kaip žaidžiančiam „Ingress“, kuris tikrina, ar tik nefeikini savo lokaciją, tenka persijunginėti, ir tai tikrai nėra labai patogu. Bet kadangi feikinti reikia tik kuriant naują postą, o ne šiaip komentuojant, tai vis dėlto paties tinklo teikiami privalumai man atsveria nepatogumus. O tiems, kas neingressina, gi galima ir palikti įjungtą tą „Allow mock locations“ (čia Androide — niekad nebandžiau, kaip ten tai daroma obuolyje), ir kai postini naują postą, tik papildomą appsą įsijungi (kad ir šitą), ir tiek.

Tai žodžiu, kviečiu. Visai cool.

 
1 Comment

Posted by on 2016 balandžio 12 in Taaaip...

 

Tags: ,

One response to “Plag: pasaulinis lakmuso popierėlis

  1. Rolandas

    2016 balandžio 12 at 22:37

    Idomu skaityti atsiliepimus apie buvusia darboviete :)

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos