RSS

Apie kalbainius, literatūrinę empatiją ir dar kelis smagius buzzwordus

07 Aug
Apie kalbainius, literatūrinę empatiją ir dar kelis smagius buzzwordus

kalbainiai

Tiesą sakant, minčių srautą įgeneravo ši „Facebook“ gija ir kartkartėmis po mano blogo įrašais pasirodantys komentarai, kuriuose man bandoma paaiškinti, kaip ir kur aš negerai (gramatiškai ar stilistiškai) parašiau, nes taip negalima. Nes tiesiog negalima.

Tai va, brangieji — turiu nuliūdinti, bet galima. Čia man galima rašyti, kaip tik aš noriu. Laužant kažkokias ten taisykles, tiesiog klaikiais kiekiais naudojant barbarizmus, žargonizmus, anglicizmus ir kitas kalbines baisybes. Nes čia yra mano blogas. Ir esant tinkamai nuotaikai bei kontekstui, iš visų jėgų stengsiuosi taip rašyti ir kitur.

Bet kad išvengti nesusipratimų, apie kurią kalbainijos pusę ir jos problemas čia kalbėsiu, šioje pat vietoje deklaruoju — visos šios mintys taikomos ne tai kalbainijai, kuri reguliuoja visokias kanceliarijų ir kitų biurokratijų kalbas ar tą, kuri ruošia mokymo programas mokyklose, bet apie tą, kuri visaip bando aiškinti kaip man, pragyvenančiam iš rašymo, reikia rašyti.

Gana retai pritariu Algio Greitai mintimis (gal tiksliau — jų tonui), bet kuo daugiau rašau į visokius portalus, leidinius ir kitur, kur savo trigrašį bando kišti kalbiniai, vis labiau ir labiau įsitikinu paprasta, bet genialia Algio Greitai mintimi – jis tekstus ir intervus su juo leidžia publikuoti tik tada, jei viskas bus taip, kaip jis pasakė ir parašė, jei nebus pakeistas nė vienas žodis (na, bent jau vienu metu taip būdavo, gal jau kas pasikeitė).

Nes kalba yra kiekvieno žmogaus individualybės dalis. Kaip, pavyzdžiui, ir dėvimi marškinėliai. Būtų kokia Vyriausioji Dėvėtinų Marškinėlių Komisija (VDMK), tai ji gi irgi neabejotinai aiškintų, kad nešioti marškinėlius su visokiais baisiais ir agresyviais piešiniais negalima, o visi turėtų vaikščioti balti, tvarkingi ir pūkuoti.

Atsimenate pasakojimus apie fucking sovietmetį, kai vyriškajai lyčiai egzistavo maksimalus leistinas plaukų ilgis? Ta pati VDMK, ir kai vėjas iš atitinkamos pusės pučia, kvapas ganėtinai primena VLKK, tiksliau, jos ambicijas.

Mano filosofija kalbos reguliavimo klausimu — live and let die. Netrukdyk žmogui kurti ir kalbėti taip, kaip jis nori — ir ilgainiui viskas normalizuosis.

Aha, girdžiu, girdžiu – jei ne kalbos reguliavimas, tai šiandien degtukus „sierčikais“ vadintumėm. Na, vadintumėm. Ir ką? Ar nuo to jie prasčiau degtų? Ar nesuprastume, apie ką kalbame? Ar nutautėtume?

Nope.

Taigi, live and let die. Kalba – intensyviausiai naudojamas įrankis (taip, įrankis), ir jis pats sėkmingai gludinasi. Kažkas klaikiai nemoka rašyti, ir vis tiek lenda į raštiją? Tai ir tegul lenda. Ilgainiui skaitytojai patys nuo jo nusisuks ir rašytojas arba susipratęs pradės mokytis rašyti, arba išvis nustos.

Kažkas rašo pernelyg gudriai, ir, kalbinių nuomone, skaitytojai nesupras? Vėl gi, tegul rašo, kaip tik nori – jei rašytojas kuria tikrai gerą turinį, tai protingi skaitytojai pasistengs bent kiek kilstelėti savo lygį, kad suprastų kuo daugiau, o durnius dėl to ir taip niekada nesivargins.

Kokia turėtų būti kalbinių funkcija? Iš tiesų tai tokia, kokia ji yra ir dabar, t.y. patariamoji:

— Ei, chebra, žiūrėkit, man čia straipsniuose rašant „deoksiribonukleorūgštis“ kažkaip labai jau didelis garagaras gaunasi, gal turit idėjų, kaip paprasčiau?
— Gal kaip nors „branduolrūgštė“?
— Ė… ne, vis tiek kažkoks š gaunasi. Dzin, toliau naudosiu deoksiwhatever, gal ateity ką geresnio sugalvosim.
— OK, peace!

— Hai, žiūrėkit, kaip išversti racką, kad ir durnas nekompiuterastas iškart suprastų, kas tai yr?
— Em… o kas tas rackas?
— Nu, tokia spinta, kur serveriai montuojami.
— Tai gal „serverių spinta“?
— Chebra, jūs — genijai! AČIŪ!
— Nėr už ką, bet liekat skolingi alaus ;)
— Sure thing!

Jaučiate skirtumą? Jei nejaučiate, aiškinu: dabar, paprašęs kokios konsultacijos, gauni atsakymą, kurio tonas yra daugmaž „ne, taip NEGALIMA, galima taip, taip ir taip“. Kaip reikėtų? Reikėtų, kad tiek tonas, tiek žinutė būtų „siūlom va šitą, šitą ir šitą. Nė vienas netinka? Oh well, gaila, tada žiūrėkit, kaip jums geriau ir laukiam, kol kas geresnį variantą pasiūlys“.

Ir patikėkite, nuo tokio varianto nenutautėtume, Volodia dėl to „Armatos“ į mūsų teritoriją neįstumtų ir paskutinis lietuvių kalba parašytas žodis būtų parašytas ne 2030-aisiais.

Beje, čia reikia atkreipti dėmesį ir išsklaidyti vieną mitą. Ne, VLKK terminų nekuria. Visus tuos legendinius vaizduoklius, vielabraukius ir kitokius nevykusius anekdotus kuria savo sričių specialistai, ir siūlo VLKK, o šie ten paskui tuos žodelius minko pagal kalbaininius algoritmus ir galutinai skelbia. Viskas būtų labai gerai, jei tuo jų veikla ir apsiribotų, bet ne — čia atsiranda ir pretenzijos kažką reguliuoti.

Taigi, live and let die.

O dėl savireguliacijos — dar vienas pavyzdys. Jei sutinkate, kad kalba auga kartu su sociumu, tai turite sutikti, kad sociumas ir pats auga, mokosi ir tobulėja, pats savaime. Nes augame, mokomės ir tobulėjame ir mes patys, o tie kurie taip nesielgia, ilgainiui praranda įtaką.

Mano vaikis nuo pat to momento, kai pradėjo vaikščioti, aistringai pamėgo čiuožynes — na, kur užlipi kopėtėlm ir dažniausiai skardine plokštuma nučiuoži žemyn. Praktiškai kiekvienoje žaidimų aikštelėje tokios yra.

Jų būna dviejų dydžių – visiškiems pypliukams ir jau tokiems didesniems, kurių aukštis (čiuožynių, ne vaikų) — arti dviejų metrų.

Iš pradžių manasis aukštai lipti bijojo, bet kažkada persilaužė ir nuo to laiko čiuožė jau visomis, kokias tik pavyko rasti.

Kažkada po lietaus išėjome pasivaikščioti ir, žinoma, pakeliui pasitaikė aikštelė. Pamatęs, kokia purvynė aplinkui, dar įspėjau — “M., šiandien nuo didelių čiuožynių nečiuožk”.

Ar energingas trimetis visada įsidėmi ir reaguoja į tai, ką sako tėvai? Žinoma, ne. Ar aš puoliau traukti vaikio nuo čiuožynės viršaus, kai jis vis tiek ten įsiropštė? Žinoma, irgi ne.

Be to, kad aplinkui purvynė, lietus lėmė ir dar vieną efektą: šlapia skarda gerokai slidesnė, tad vaikis nušvilpė žemyn gerokai didesniu greičiu, nei tikėjosi, ko pasekoje atsikėlė iš purvyno ir proverskmiais trindamasis užpakalį, niurnėdamas „sia pavojinda, aš daudiau teip nedajysiu!“, pats atėjo pas mane.

Ir, prisimindamas skaudamą užpakalį — o dar baisiau, išterliotas kelnes (pas mus jis didelis švaruolis) — daugiau nebedarė. Ar, prieš eidamas prie čiuožynės, pasiklausdavo ar šiandien „nepavojinda“ — tol, kol pats nesuvokė lietaus, purvo, čiuožynės ir švaraus bei neskaudančio užpakalio sąsajų.

Kalba, o tiksliau, kalbėtojai (taigi, ir rašytojai) taip pat yra augantys. Nereikia trukdyti jiems klysti, mokytis, nes nežinia, kas čia ilgainiui apsikvailins — ar mokomieji, ir mokantieji. Ir mokymas turi vykti ne draudimais, o siūlymais ir konsensuso ieškojimu, o ne buldogiška (nors iš tiesų tai labiau čihuahua stiliaus) reguliacija.

Dėl visa ko primenu, kad čia taikoma kūrybinei kalbai (ir rašymui). Ir taip, visiškai pritariu, kad prieš laužant taisykles, visų pirma tas taisykles turėtum išmokti ir įsisavinti — kad turėtum ką laužyti.

Dar viena mano pastebėta problema — jau nebe pačių kalbinių, bet kai kurių asmenybių, su kalbainiškai pasisukusiomis smegenimis. Asmenybių, kurios neturi literatūrinės empatijos jausmo, todėl negali suvokti, kad visi tie barbarizmai, žargonizmai, anglicizmai ir kitos kalbinės baisybės gali būti sąmoningai pasirinktas stilius. Pasirinktas dėl visiškai bet kokių priežasčių, kurios jiems net neturėtų rūpėti — gal vieni taip rašo, nes nori pasišaipyti, kiti — kad specialiai paerzinti*, treti — nes jiems tiesiog smagu ir patogiausia taip rašyti (manasis variantas, beje).

Taip, empatija jau savaime yra sudėtingas dalykas, o literatūrinė empatija — dar sudėtingesnis. Tam reikia jau aukštesnio, labiau išlavinto bazinės empatijos lygio, nes komunikuojant tik tekstu, prarandama daug signalų, kaip kad kūno kalba, balso intonacija, žvilgsnis ir visa kita, ko, tikiuosi, jums jau nereikia aiškinti — ir tokiu atveju norint tiek tinkamai užšifruoti, tiek sėkmingai iššifruoti pačią mintį, daugiau pastangų reikia tiek rašytojui, tiek skaitytojui.

Dažniausia bėda yra ta, kad rašytojai tą užšifravimą jau būna gerai ar bent neblogai įvaldę, bet kai kurie skaitytojai nė nebando įvertinti, ar čia autorius linksminasi, ar iš tiesų nemoka sakinio skaisčia lietuvių kalba suregzti — mato tik tekstą, bet nė nesusimąsto, kad čia ir kontekstas yra, o tuo labiau — kodėl jis čia yra.

Jei netyčia kada matėte tokio Liudviko Andriulio tekstus internete, žinokite, savo stiliumi man tai yra vieni gražiausių tekstų lietuviškame internete. Taip, jis puikiai gali rašyti oficialia ir švaria lietuvių kalba (sakau, nes kažkada, iki mano atėjimo, jis rašė ir į „Naująją komunikaciją“, tad straipsnius archyve matau), bet jis dar geriau tai daro, pripildamas tiesiog klaikų anglicizmų bei žargonizmų kiekį. Tokį beveik absurdišką kiekį, ir tokiose vietose, kur jų tikrai nereikia, kad net gražu. Ne, aš nesišaipau ir neironizuoju — man tai yra nuoširdžiai gražu.

Nes, matote, grožio supratimas yra individualus dalykas, ir ne kažkokioms institucijoms spręsti, kas turėtų būti PRIVALOMAI gražu, o kas jau ne.

Nes, pavyzdžiui, turbūt visi pritars, kad saksofonas yra gražus, švelnus ir seksovas instrumentas. Bet pasižiūrėkite, ką su juo išdarinėja toks John Zorn.

Ir žinote ką? Tai irgi yra gražu. Ar galbūt — antigražu, nors tai iš esmės ir reiškia tą patį. Bet jokiai ne komisijai spręsti, ar taip galima groti ir ar leistina tokius albumus leisti.

Na o kad jau pradėjau apie kalbainiškus dalykus, tai jais ir pabaigsiu.

Pabaigsiu viena tokia smulkia, bet mano vertinimu, kiek įžeidžia istorija, nutikusia šio mėnesio pradžioje. Rašant tekstą į vieną didžiųjų Lietuvos portalų, straipsnyje buvo paminėtas toks asmens vardas ir pavardė, kokiu jis pats prisistatinėja, ir kaip įrašyta jo pase. Tikrieji duomenys „Riedančioms Uoloms“ žinomi, bet šįkart tebūne tai, tarikim… na kad ir Tadeuš Grickevič. Deja, atidavus straipsnį, publikacijoje jis jau pavirto Tadeušu Grickevičiumi. Pačiam asmeniui atkreipus dėmesį į tai, reakcija iš portalo buvo tokia: „tokios taisyklės, mes visus ir viską lietuviname.“ Ir viskas. Nei atitaisymo, nei net atsiprašymo.

Kaip jau sakiau – kalba yra identiteto dalis, o vardas ir pavardė — dar labiau. Aišku, galima klausti, ar ponas Tadeuš pasikeitė nuo to, kad jam buvo pridėta lietuviška galūnė? Ar nuo jis tapo geresniu ar blogesniu žmogumi?

No idea, aš jo net gerai nepažįstu. Labiausiai tikėtina, kad ne, bet vargu ar mes jam kaip tautinė dauguma — su tokiais kalbonaciškais polinkiais — pasirodėme mielesni. Nes, matote, čia kontekstas jau stipriai keičiasi — priešingai nei sierčikų atveju.

Tai kol kas tiek.

________
* Jūs manote, kad + bendratis čia yra atsitiktinumas? ;)

 
4 Comments

Posted by on 2015 rugpjūčio 7 in Taaaip...

 

Tags:

4 responses to “Apie kalbainius, literatūrinę empatiją ir dar kelis smagius buzzwordus

  1. Darau, Blė

    2015 rugpjūčio 7 at 17:24

    Jė, ilgi ilgieji brūkšneliai! O kodėl kiti trumpesni? :-P

     
  2. zZz

    2015 rugpjūčio 8 at 3:31

    Nelabai man aišku, ko čia autorius pergyvena. Ar kas uždraudė vartoti barbarizmus ir svetimžodžius? Kas už juos nubaudė tą patį Ramanauską. Atsiverskite bet kokią Beatos virtuvės knygą – pilna anglicizmų, barbarizmų ir kitokių panašių dalykų, visi jie paitalikinti. Tokių būdu ir VLKK parodoma, kad žinai ką darąs, ir skaitytojus paedukuojama, kad atkreiptų dėmesį – kažkas negerai su šiuo žodžiu.

    Istorija apie Tedušą tai iš viso laužta iš piršto.
    Iš lietuvių kalbos žinyno: „b) mokslinėje literatūroje, informaciniuose leidiniuose ir specialiuose tekstuose vardai gali būti pateikiami kaip autentiškos asmenvardžių formos, kurioms daugeliu atvejų irgi (tiesiogiai ar po apostrofo) pridedamos lietuviškos galūnės.

    Pvz.: Morrisas, Bushas, Waldheimas; Mitterrand’as, Verlaine’as;

    arba be galūnių: Morris, Bush, Maurice, Kennedy, Bertolucci, Enrico, Caruso.“

    Vadinasi bet kuris leidinys turi keletą pasirinkimų, kaip rašyti svetimvardžius. O jei minėto portalo redaktorių nuskriaudė koks lenkas, tai nuo to ir reikėtų pradėti aiškintis.

    Tai, kad vargšą rašytoją kažkas užsipuola dėl jo kalbos vartojimo ypatumų, tai čia juk ir yra paties rašytojo nešamas kryžius (kaip ir visų viešų asmenų) – visuomet išleisdamas kažką į viešumą turi būti pasiruošęs sulaukti įvairiausios reakcijos. O juk taip pat ir lakmuso popierėlis rašytojui: sužino, ar transliuoja savo žinią į teisingai tikslinei grupei, išsiaiškina, ar tikrai jį supa toks sociumas, kokiame įsivaizduoja esąs.

     
    • yYy

      2015 spalio 18 at 18:05

      Ponia, dirbate tame savo kalbos institute, tai ir toliau dirbkite. Bet autorius gi aiškiai parašė – nesikiškite, kur jums nepriklauso.

       
  3. Giedrė

    2015 rugpjūčio 9 at 14:17

    Man neretai irgi atrodo, kad su ta reguliacija ir taisyklėmis nužengta per toli, o kalbininkai turėtų būti tie, su kuriais galėtum pasitarti, o ne išgirsti apie tai, kas griežtai draudžiama. Pavyzdžiui, kalbini pašnekovą apie burgerius. Jis juos visur taip ir vadina. Žinau, kad privalu rašyti mėsainiai, bet norisi palikti citatas tikslias. Todėl palieku tiesioginėje kalboje žodį burgeris, bet įdedu į kabutes. Išeina interviu, o ten net ir pašnekovo citatose burgeriai pakeisti mėsainiais, nors jis jų nė karto taip nevadino. Taip ir nelieka tikrumo ir gyvumo. O juk galima visus tuos žargonus, anglicizmus ir pan. palikti tiesioginėje kalboje, bet rašyti kursyvu. Tada bet kuris skaitytojas supras, kad čia – ne oficialiai įteisintas terminas.

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos