Pradėti turbūt reikia nuo to, kad mokykloje tikslieji mokslai man buvo nuobodūs. Nuobodūs savo sausumu, nes labai retai kada buvo aiškinama, kokia iš viso to praktinė nauda, t.y. kur kosinuso skaičiavimą aš galėsiu pritaikyti savo kasdieniame gyvenime.
Gal dėl to visas tas tiksliąsias pamokas tiesiog stengdavausi prastumti (tad paskutinįkart gyvenime kosinusą ir skaičiavau prieš dešimt metų, jei ne daugiau ;), o geriau jausdavausi per tuos dalykus, kurie nagrinėdavo tą pasaulį, kurį nesunku suvokti savo paties patirtimi ir juslėmis – istoriją, literatūrą ir t.t.
Išimtis buvo astronomija. Bet… ji buvo nukišta kažkur į trečią ar ketvirtą planą, t.y. iš trijų fizikos pamokų per savaitę astronomijai būdavo skiriama vos viena, ir tai, prabėgdavo kažkaip nerimtai ir pagreitintai. Dar atsimenu ir vadovėlių kontrastą – storoka, kietais viršeliais fizikos knyga ir tokia plonytė plonytė, vos ne kišeninio formato minkštaviršelė astronomija. Be to, astronomiją dėstė tik paskutinėse dviejose klasėse.
Tad iš tiesų visos užsifiksavusios astronomijos bei visatos suvokimo žinios – iš trečioje ar ketvirtoje klasėje tėvų nupirktos „Mokslo ir visatos“ enciklopedijos. O, ji buvo (ir dar dabar tebėra) nuostabi! Bet pasirodo, ir ten daug kas nepaaiškinta. Pavyzdžiui, kokius jūs įsivaizduojate atstumus tarp Saulės sistemos planetų? Aš pats, tiesą sakant, išvis neįsivaizdavau. Tiesiog „toli“, „toliau“ ir „dar toliau“. Nes niekur šie atstumai nebuvo akcentuoti ir vaizdžiai, suprantamai iliustruoti. O iš tiesų…
„Jei, norėdami išlaikyti tikslias proporcijas, diagramoje Saulės sistemą vaizduotume tokiu masteliu, kad Žemė būtų sumažinta iki žirnio dydžio skersmens, Jupiteris vis tiek turėtų būti nutolęs daugiau nei per 300 metrų, o Plutonas atsidurtų už dviejų su puse kilometrų„.
Arba štai žvaigždžių šviesa. Taip, žinojau, kad ji iki mūsų keliauja ilgus metus, bet ką realiai tai reiškia?.. O štai ar kada susimąstėme, jog mūsų Šiaurinė galėjo sprogti kad ir vakar, o mes to nežinosime dar 680 metų?
Lietuviškąsias leidyklas matyt apėmė Tolkieno manija. Va, neseniai Alma Littera netikėtai išleido „Hurino vaikus“ ir 
Eh, „Hurino vaikai„… Įdomus atvejis su šia knyga. Visiškai jokios išankstinės reklamos, tik kažkoks atidus interneto naršytojas-fantastas 
