Švenčiausioji Mergelė Marija. Tyli, nuolanki būtybė, romiu žvilgsniu žiūrinti į kūdikėlį savo rankose, paskendusi savo vyro Juozapo ir žinoma, Dievo Sūnaus šešėlyje… Kuklumo ir romumo įsikūnijimas.

Bullshit!

Jauna, aistringa ir gudri mergiotė, besitūsinanti vakarėliuose, nevengianti galvoti apie seksą ir tokia drąsi (ar net įžūli), kad sugeba dvigubai vyresnį vyrą įtikinti tuo, jog „pasigautas“ vaikas – nekalto prasidėjimo pasekmė…

Ne, ši knyga – tikrai ne parodija, kaip galbūt jau spėjote pagalvoti. Greičiau priešingai. Šiek tiek ironiška, bet išdidi ir moteriškai šilta istorija apie artimesnę realybei Mariją bei jos šeimą. Alternatyvi istorija, parašyta moters, kuri turbūt labiausiai ir patiks moterims. Bet, kaip ir to legendinio dezodoranto atveju, tinkama vartoti net ir vyrams ;)

Pirmąkart apie šią knygą išgirdau „Veide“, kai ją recenzavusi bendradarbė apibūdino kaip „moterišką DaVinčio kodą“. Prisipažinsiu, toks įvertinimas manęs nesužavėjo – pernelyg įtariai vertinu visas sąmokslo teorijų ir „religinių atskleidimų“ serijas, pilte pasipylusias po Dan Brown bestselerių. „Evangelija pagal Judą„, „Paskutinis Tamplierius„, „Geografo biblioteka„, „Vaistininko namai„, „Juodasis Ordinas“ ir taip toliau. Netikite – užeikite į kokį stambesnį knygyną (pvz. „Pegasą“ VCUPe) – ten jiems išskirtas atskiras staliukas. Tikiu, kad ten gali būti ir pakankamai neblogų kūrinių, bet kaip iš visos tos krūvos sėkmingai atsirinkti?..

Bet be „Da Vinčio kodo“ man užkliuvo ir kiti raktiniai žodžiai, ištarti minėtosios bendradarbės – „moteriška knyga“. Hm. Iki tol buvau skaitęs, tiksliau, bandęs skaityti tik vieną „moterišką“ knygą – „Bėgančios su vilkais„. Prisipažinsiu, ištvėriau gal 10 puslapių – ir per juos sugebėjau pajusti tik didelę feministinės pseudoantropologinės propagandos dozę.

Tad kodėl čiupau „Marijos knygą„, iki šiol negaliu logiškai paaiškinti. Turbūt paveikė bendradarbės (ha, ir dar bendrapavardės! ;) asmenybė, kurios nesugebėjau įsivaizduoti tikrai gerai atsiliepiančios apie kokį nors propagandinį leidinį :D

Taip, „Marijos knyga“ iš tiesų labiausiai skirta moterims. Šiuolaikinėms, stiprioms (ar norinčioms tokiomis būti), bet turinčioms ir tas amžinąsias moteriškas savybes – jautrumą, švelnumą ir… na, moteriškumą. Marija gyvena vyrų valdomame pasaulyje (knygos autorė leidžia suprasti, jog jos nuomone, tokia pasaulio santvarka išliko ir iki šiol), kuriame, pasak tam tikrų vokiečių klasikų, moteriai skirtos tos trys raidės „K“ – Kinder, Küche, Kirche. Tiesa, Marijos laikais žydų moterims „kirchė“ buvo pakankamai apribota.

Tik štai, Marijai tai nepatinka ir ji visiškai neketina su tuo taikstytis. Marija pradeda gyventi taip, kaip šiais laikais gyvena nepriklausomos moteriškės. Pasakojimo pradžia prasideda nuo Marijos paauglystės, kurioje, žinoma, vakarėliai, alkoholis ir… žinoma, seksas. Ne, ne atsitiktinis seksas – Marija tikrai įsimyli vieną veikėją, bet… tikrai dar neatėjus laikui, apie save duoda žinoti… būsimas vaikas.

2000 metų prieš mūsų erą žydų bendruomenėje toks dalykas reiškia vieną dalyką – mirtį nuo akmenų krušos miesto aikštėje. O Marijos šeimoje jau kuris laikas painiojasi kaimynas Juozapas – šiaip jau toks gana pavėpęs stalius, bet įsimylėjęs merginą iki ausų, ir nors nujausdamas apie Marijos bėdas, lyg ir užmerkiantis prieš jas akis.

Marija jo nekenčia. Bet… aplinkybės verčia. Mergina suskelia gana lėkštą (ir sako, tais laikais visai nebeoriginalų) pokštą, kad kūdikį jos įsčiose pradėjo angelas. Marijos šeima ir pats Juozapas apsimeta patikėję ir…

„Ir štai aš čia dykumoje, su dviem asilais: ant vieno joju, už kito ištekėjusi“ – taip, ar kažkaip labai panašiai savo dienoraštyje rašo Marija. Taip, visa knyga pateikta dienoraščio forma. Taip nesunkiai, intymiai ir įtikinamai pavaizduojama, kaip Marija bręsta, kaip susiformuoja jos vertybės, ir iš šėlstančios, hormonais verdančios paauglės tampa tvirta, užsispyrusia moterimi, gydytoja.

Kaip ir pridera, istorijoje pateikiama alternatyvių Šventojo rašto aiškinimo versijų. Pavyzdžiui, pasak Naujojo Testamento, gimusį Jėzų aplanko ir apdovanoja trys išminčiai, kuriems kelią parodo Šiaurinė žvaigždė. Knygoje šie išminčiai – tikrojo Jėzaus tėvo pasiuntiniai, perduodantys Jėzaus motinai savanoriškus alimentus, o „Šiaurinė žvaigždė“, nurodžiusi jiems kelią – na, ne dangaus kūnas… Patys sužinosite kas, jei paskaitysite.

Nors knygoje yra ir iš pažiūros net „šventvagiškų“ dalykų (pavyzdžiui, Marija priklauso pogrindiniam tinklui, globojančiam prostitutes ir šiaip laisvo elgesio moteris), esu įsitikinęs, kad jie nesukrės krikščioniškųjų skaitytojų (na, nebent jie iš tų, kurie įžvelgia raganavimo skatinimo pavojų „Haryje Poteryje„) – viskas pateikta ne siekiant šokiruoti skaitytoją, o parodyti jam alternatyvų (ir beje, itin humanišką) požiūrį į tamsiuosius gyvenimo užkaborius.

Tad kurių velnių verta skaityti knygą vyrams? Na, visų pirma – tai tikrai geras kūrinys, pamėtantis neblogų žinomo siužeto interpretacijų. Be to, nepersistengiama su įkyria religine ar lytine propaganda, galų gale, yra pakankamai humoro. Bent jau dėl to knyga patiko man pačiam. Na ir taip, praktiškoji pusė – ši knyga yra tikrai gera dovana dailiosios lyties atstovėms, kurią po kiek laiko galima suvartoti ir pačiam ;) (ha, juk turėjau nors kuo patvirtinti faktą, kad visi vyrai – kiaulės ;))