Per atostogas normalūs žmonės keliauja į Pietus – ten kur šilta, visokios jūros, paplūdimiai, maljorkos, hurgados, antalijos ir kitokios grandkanarelijos.

O dar normalesni žmonės į traukia į Šiaurę – ten, kur viskas brangu, kur ne taip karšta (bet vis tiek, apie 20-25 misterio Celsijaus, tik su gaiviu ežeriškai jūrišku vėjeliu) ir kur turistinis popsas yra vis tiek popsas, bet vis dėlto šiek tiek kitoks.

Tad šiemet, būdami neabejotinai normalesniais iš normalių (o ir pasitaikius gerai progai), atostogoms patraukėme vikingan – į Stokholmą.

Nes Stokholmas mane rimtai sužavėjo ten lankantis žiemą — toks ramus, skandinaviškai santūrus, šiaurietiškai gražus ir, kaip nekeista, jaukus. Aišku, gal dėl to, kad aš vaikystėje su Astridos Lindgren ir Tovės Janson knygomis augau, bet ir šiaip man tokie miestai patinka – ne švenčiantys ištisinę fiestą, o santūrūs, kiek niūrokai gražūs ir pastatyti iš/ant tamsaus akmens, o ne iš/ant pietietiškos kalkės.

Kaip dabar galvoju, viena iš idėjos užuomazgų aplankyti Stokholmą vasarą buvo ir mūsų ambasadoriaus Švedijoje frazė, ištarta, kai pradėjau dūsauti dėl žieminiu saulėlydžio, užmatyto Strandvägen gatvėje-promenade — „Ech, o kaip čia viskas atrodo vasarą!” Prie šito dar ir mūsų komercijos atašė kažką apie Strandvägeno kamščius, kuriose ištisai stovi poršai ir ferariai, pridėjo.

Galiausiai pamačiau – ir vasarinius kamščius, ir poršus, ir ferarius. Bet kai dabar jau galiu palyginti, labiau man patiko tas žiemiškasis vaizdas. Toks truputį melancholiškas, bet ramus ir relaksuojantis.

Na o pačia pagrindine vizito priežastimi ir galimybe, aišku, tapo Cathy ir ReJ (ir dar Murmeka, ir Kruopa), šiuo metu gyvenantys Stokholme ir pasiaukojamai sutikę mus priimti kelioms dienoms.

Nes šįkart keliavome trise, o vienu iš tų trijų buvo toks vienas niekaip neužsičiaupiantis pilnaketurmetis, kuris nuolat nori viską žinoti apie viską, „o kas būtų, jeigu…“ ir pan. Nes, cituoju „jei klausinėsi, tai daug sužinosi“ — blemba, darželis primokė, bet tai kaip užginčysi tokią paradigmą? :)

Kelionė

Jei jums pasitaikys galimybė skirsti „Norwegian Airines“ (arba kaip jie patys save vadina – tiesiog „Norwegian“) — nedvejokite.

Lėktuve veikia ne tik WiFi, kur vidiniame serveriuke yra visokio turinio laiko užmušimui, pradedant (bent jau man 60% dar neskaitytais) anekdotais ir baigiant TV serialais, bet ir veikia interneto ryšys. Be jokio papildomo mokesčio. Taip, skrendi lėktuvu už keliasdešimt eurų, žiūri į kokį Gotlandą iš dangaus ir spamini apie tai feisbuke. Pavidoliai graibstosi už gerklės, sprogina akis ir dusta.

Antra, kas man patiko — sveikas požiūris į elektroninius prietaisus lėktuve. Turi „Airplane mode“? Ačiū, to ir pakaks. Ta prasme, reikalavimų įjunginėti/išjunginėti patį aparatą nėra, o berods dar pačioje „Lufthansoje“ visai neseniai teko šiek tiek žodžiais pasisparinguoti su stiuardese, reikalavusia kilimo metu IŠJUNGTI planšetę, nors aš jai net prizoominau „Airplane mode“ piktogramą ekrano viršuje.

Na ir trečia – per monitorius rodoma animacinių filmų programa. Kas keliauja be vaikų, to neįvertins, bet mums tai reiškė beveik 20% kelionės laiko palaimingoje tyloje :)

A, ir dar skrisdamas intranete visada realiu laiku gali pasitikrinti momentinį skrydžio greitį, aukštį, kiek dar liko ir panašius duomenis. Detalės, bet taip geekiškai malonios :)

Kaip nusigauti iš Arlandos oro uosto į Stokholmo centrą? Sako, kažkaip galima ir viešuoju transportu, bet mums parekomendavo „Flygbussarna“ autobusus — kaip geriausią kainos ir komforto santykį — ir rekomendacija visiškai pasiteisino. Kelionė dviem suaugusiems ir vaikui (vaikams svėjų krašte daug kas — pradedant muziejais ir baigiant transporto bilietais — nemokama, paprastai iki 6 metų, bet kai kuriais atvejais ir vyresniems) į abi puses kainavo 396 SEK (42 €), o truko ~45 minutes. Komfortiškas autobusas, lekia ramiai, bet greitai, tik WiFi/internetas neveikė. Bet čia dzin.

Palyginimui, daugmaž vidutinė taksi kaina iš Alrandos oro uosto į miesto centrą – 520 SEK (53€). Jei skristumėt per Bromma – berods, žiemą už 320 SEK radau. Nes Bromma yra arčiau centro.

A, ir dar dėl Švedijos kronų (SEK) konvertavimo į eurus. Grubi formulė būtų tokia: jei suma jau siekia šimtus kronų, tai braukiam nulį ir pridedam vieną. Taip 520 SEK virsta 53€, 320 SEK – 33€, 170 SEK – 18€ ir pan.

I diena: senamiestis ir laivai

Pasakysiu šventvagystę: jei galite neiti į Stokholmo senamiestį, tai ir neikite.

Nes iš tiesų nieko ten gero ar įdomesnio. Nes jei matėte kokius 3-5 ne pietų Europos senamiesčius, gyvuojančius nuo daugmaž viduramžių, tai stokholmiškasis pasirodys tiesiog kažkoks generic one. Ta prasme – net mūsų kaimynų estų sostinės senamiestis žymiai, žyyymiai smagesnis, o palyginus su Praha, tai Stokholmo senamiesčiui išvis kaip Meškėlai iki Dickinsono.

Vienintelis kiek įdomesnis dalykas – mažiausia Stokholmo skulptūra, daugmaž 10 cm aukščio: berniukas Olė, per įsivaizduojamą langą žiūrintis į mėnulį. Sako, žiemą stokholmiečiai jį dar ir aprengia, visokiais pačių megztais šalikais ir pan. bet dabar vasara ir jis nuogas.

Ir dar detalė – prietaras, jog jei Olę paglostysi, tai į Stokhlomą sugrįši. Tai turistai, vietoje to, kad taupytų bilietui, ir glosto – ir glosto taip, kad nuzulintas Olės pakaušis švytėte švyti. Duh.

Daugmaž šioje vietoje galima paminėti ir viešąjį transportą – o jis mūsų standartais nepigus, bet paprastas ir labai geras. Patogūs, švarūs ir gražūs tramvajai, autobusai ir metro. Visiems galioja ta pati kortelė, kurią pasipildyti gali berods mažiausiai 100 SEK (11€), už ką gauni 4×75 minučių virtualius bilietus, galiojančius visose jau minėtose viešojo transporto rūšyse, visoje A zonoje (o jos, mus užtikrino, pačiame Stokholme pakaks).

Papildymas irgi labai patogus – pildaisi kiekvienoje metro stotelėje esančiais kompiuterizuotais automatais, moki debetine/kreditine kortele, 24/7. Jokių pardavėjų, jokių „prašom papildyti man…“ ir kitų lėtinančių priemonių.

A, ir dar visi kalba angliškai. Pradedant iš pažiūros 70+ metų bobute, klausiančia kiek valandų ir kada paskutinis autobusas buvo ir baigiant autobuso vairuotoju, atsiprašinėjančiu, kad sustojo ne stotelėje, kur reikia, o per metrą nuo jos, nes jam į tą stotelę per visus kamščius sunkiau šįkart buvo įsukti.

Ta apibendrinant senamiestį – jei patekote, nieko baisaus, bet specialiai eiti pernelyg nematau reikalo.

Užtat man, kaip geekui, jaučiančiam silpnybę laivams, atgaiva tapo vakarinis pasivaikščiojimas, kuris buvo numatytas kaip praėjimas Strandvägenu, bet netyčia nuėjome į kitą kanalo pusę ir galiausiai patekome į Skeppsholmo saloje esantį a la laivų muziejų po atviru dangumi.

O čia – veikiančios senovinių laivų replikos, prišvartuotos palei visą salos perimetrą, viskas pradedant kažkuo panašiu į mūsų dores ir baigiant nedidukais traleriais. Šalia beveik kiekvieno eksponato – nedidelis stendas su laivo charakteristika, originalo pastatymo metais ir t.t.

Tai yra, čia yra ne kokie (kad ir realaus dydžio) modeliukai, užkelti ant kokių postamentų ar nebeplaukiančios senienos, iškeltos ant stovų — kaip kad pakeliui į Klaipėdos Jūrų muziejų — bet realūs, veikiantys laivai, pagaminti atkūrinėjant originalius praeities laivus.

Nėra ten kažkokių ultrasenienų — seniausias, kurį radau, buvo berods 1905-ųjų nediduko laivuko replika — bet vis tiek žiauriai įdomu.

Apie 60% dienos vaikščiojimo mūsų pilnaketurmetis atvaikščiojo savo kojomis (likusį laiką — man ant sprando, žinoma) — o „Moves” sako, kad tą dieną nuėjome 15 km — tad akivaizdu, kad į dienos pabaigą buvo pavargęs ir irzlus, bet pamatęs laivus, atgijo akimirksniu ir palei visą salos pakrantę lakstė pirmyn-atgal lyg kofeino gavęs ;)

Tai yra pirma pasakojimo dalis, čia – antra dalis, čia – trečia, čia – ketvirta, o čia – paskutinioji, penkta.