Beruošiant straipsnį „Veidui“ apie geriausiai parduodamus 2008-ųjų albumus, prireikė vieno nedidelio skyrelio – „ko sulauksime 2009-aisiais?„. Skyreliui užteko iki dešimties vardų, išmestų pačiu pirmu google rezultatu, bet visgi suėmė smalsumas ir pasiknaisiojau giliau. O pavyko rasti visai įdomių rezultatų, nuo Joe Satriani iki Pet Shop Boys :)
Radinius daugmaž suskirsčiau pagal žanrus:
Ne, čia įrašas ne apie Guitar Hero ar panašų šlamštą. Čia įrašas apie išorinę garso plokštę Line6 TonePort UX1 – pakankamai biudžetinį variantą (90$? Anyone?..) tiems, kurie (dar?) nejaučia reikalo pirktis gitarinius kubus, efektų procesorius ir kitus, duodančius gerą garsą, bet daug vietos užimančius bei brangius daiktus, ir tiems, kurie nori patogiai įsirašinėti savo gitarizmus nuosavame kompiuteryje. Tiesa, ne vien gitarizmus. Pirmasis UX’as dar palaiko ir boso gitarą bei mikrofoną. Tiesiog – miniatiūrinė garso įrašų studijėlė namuose ar prie nešiojamo kompiuterio.
Pasakysiu šventvagystę: AC/DC paseno. Na, gal ne visi, bet bent jau dėdės Brian’o Johnson’o gerklėje, arba jei tiksliau – tai, kaip jis ją taupo, žilė tikrai jaučiasi. Ramesnis pasidarė. Nebesiplėšo taip, kaip anksčiau.
O visa kita tai gerai! Turbūt, Anguso pykčiui*, vyrai pagaliau iškepė albumą, vos vos kitokį, nei visa likusi grupės diskografijos lentynėlė :)
Vėl įrašas apie muziką. Apie tokį savotišką projektą, kurio pamatai – metalas, sienos – džiazas, stogas – gryna instrumentalistika, o pastatą bendrai turbūt reikėtų vadinti progresyviuoju roku. Gordian Knot su Sean Malone priešakyje. Ok, ne tiek priešakyje, kiek pirmu iš kairės…
Žinote, pastebėjau vieną įdomų dalyką. Kažkada metalas garsėjo kaip pati garsiausia ir triukšmingiausia muzika, tariamai (vienintelė?) kenkianti ausims. Šiais laikai į kokį stambesnį koncertą benueitum – visur garso lygis patiekiamas toks pats. Ir jis tikrai ne mažas. Def Leppard, Björk, Status Quo – visur garso paduos tiek, kad maža nepasirodys…
Vakar „Utenos“ arenoje griaudėję Status Quo skambėjo kaip kuo tikriausias metalas…
Oficialiai pasirodo spalio 20 dieną. O singlas – „Rock ‘N Roll Train“ – jau artimiausią ketvirtadienį.
O patys eisidesai jau seniai žada ir milšinišką disko pristatymo turą. Nieko nepadarysi, teks jamti, kai Europoje kur arčiau mūsų prašuoliuos…
Tik va įdomu, albumo pavadinimas – atsakas į paskutinį Oziko diską? ;)
Dar vienas vakaras Vingio parke ir dar vena įdomi patirtis. Šįkart – Andrea Bocelli. Ne, nesu didis operinės muzikos mėgėjas, greičiau priešingai. Ir pagrinde dėl to pastatomojo balso. O kuo man patinka Bocelli – balso jis beveik nestato. Natūraliai išspaudžia, tiksliau – jausmas, kad išleidžia: dalį, tikrai ne visą.
Koncerto pliusai – idealus garsas, puikus matomumas, žinoma, pats Andrea ir… australė daininkė Tina Arena. Ne, nieko labai stebuklingo, tiesiog balsas daug įdomiau dera prie Andrea, nei tradicinė operinė tetulė. Tinai reikėjo leisti dainuoti „Con te Partiro, Tinai!
Koncerto minusai – tiesiog tragiškai nederanti prie bendro orkestro skambesio perkusija (toks jausmas, kad pastatytas koks senas „Riga“ komplektas, susidedantis iš boso, solinuko ir čarlio) ir iš dalies – repertuaras. Labai daug populiarių, juodai nuklausytų operų arijų (t.y. tokių, kurios juodai nuklausytos net mano), kurios tiesiog migdo. Ir šiaip, popso daugoka. Mažoka asmeninės kūrybos.
Bet bendrai vertinant – gerai, iš tiesų gerai.
Savaitgalį patyriau šiokį tokį šoką, per kurį susirūpinau savo psichine sveikata :D Kas per daug, tas nesveika, taip sakant…
Black Crane – Leaving the Nest
Nuo kitos savaitės – diskas jau prekyboje. Parsisiųsti elektroninį variantą galima jau ir dabar, iš skubotai paleisto, todėl ir atitinkamos išvaizdos blackcrane.lt:)
Nemaloniausias dalykas, kad neturėjome laiko (o ir sugebėjimų bei užsispyrimo) rimtai rėmėjų/leiblo paieškai, tad albumą galų gale išleidome savo lėšomis. Ko pasekoje, neišeina net padovanoti po vieną disko kopiją kiekvienam, kuriam norėtumėme. Čia bjauriausia :/
Diskas bus platinamas per tradicinius Lietuvos undergroundo distributorius – Dangų ir Ledo Taką. Na ir per mane patį, žinoma. Kainuos jis 15 pinigų. Savikainą.
Kuo labiausiai džiaugiuosi – albumo apipavidalinimu. Jį savo autoriniais tradicinės japonų tapybos darbais sukūrė Dywa. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai – masterpiece’as :)
Na, o muziką vertinti tikrai ne man…
Gero klausymo, kas susigundys. Ir ačiū visiems, kurie palaikė mus visus tuos ketverius metus. Wind to thy wings!
