Vėl įrašas apie muziką. Apie tokį savotišką projektą, kurio pamatai – metalas, sienos – džiazas, stogas – gryna instrumentalistika, o pastatą bendrai turbūt reikėtų vadinti progresyviuoju roku. Gordian Knot su Sean Malone priešakyje. Ok, ne tiek priešakyje, kiek pirmu iš kairės…

Nebeatsimenu, kaip atradau. Turbūt per tą patį Malone’ą – greičiausiai pamačiau, kaip jis groja chapman stick’u. Bet užkabino iš pirmos perklausos. Nežinau, kodėl, bet man tokiai muzikai norisi kabinti „urban jazz“ etiketę, nors pagal paprotį urban šiais laikais reiškia hiphopo intakus, ištakas ir kitus hidroelementus.

Man čia urban reikštų visiškai ką kitką – šaltumą, sterilumą, technišką tobulumą ir kažkokį nesveiką rafinuotumą. Visa gyvybė sukišta į kažkokius rėmus ir pakišta po stiklu – muziejinė ekspozicija iš kažkieno, ar tik ne Lemo, fantastinio apsakymo. Toks įvaizids kilo turbūt todėl, kad vieną šaltą, pilką, besniegį žiemos rytą ėjau į darbą, klausydamasis „Fišerio Gambito„, ir ėjau Konstitucijos prospektu. Šaltu, steriliu, tam tikra prasme beveik tobulu, bet be visiškai jokios natūralios gyvybės tuo metu. Griežtų ir aiškių, tegul ir nebūtinai taisyklingų, formų dangoraižiai, plieninės spalvos dangus ir tokios pat spalvos žemė, per kurią teka švininė upė.

Nežinau kaip kitiems, bet man „Gordijaus mazgo“ muzika yra būtent tokia. Ne tiek sukurta, kiek susintetinta. Bet tuo ir įdomi, patraukli. Atmosferiška. Ne, ne visi gabalai tokie, kaip „gambitas“ – yra ir aštresnių, ir kreivesnių, ir trankesnių. Žodžiu, pats tas, kai žvarbią dieną žygiuojant į/iš darbo reikia išvalyti galvą :)

A, kam įdomu – Sean Malone yra iš Cynic ;)

„Fišerio Gambitas“ – perklausai:

[video:youtube:CSH6-CDyjMs]