– Aišku, – tariau aš. – Bet juk be meilės žmogus – tai tik atostogaujantis lavonas.
– Padaryk, kaip aš, – atsakė Roza. – Pasirūpink vaiką. Tada turėsi ką mylėti ir būsi ramus.
© 1937 Erich Maria Remarque, „Drei Kameraden“
– Aišku, – tariau aš. – Bet juk be meilės žmogus – tai tik atostogaujantis lavonas.
– Padaryk, kaip aš, – atsakė Roza. – Pasirūpink vaiką. Tada turėsi ką mylėti ir būsi ramus.
© 1937 Erich Maria Remarque, „Drei Kameraden“
– Tu manei, kad jie apsigimę priešai – kad liūtas nepraeis pro paukštį, o tigras pro kiškį, jo nesudraskęs.
Džeinė išraudusi linktelėjo.
– A, gal ir tavo teisybė. Galimas daiktas. […] – tarė kobra. – […] galų gale, – kalbėjo ji, kaišiodama baisų dvišakį liežuvį, – ar ne tas pats – tu suėsi ar tave suės? Atminkit, kad mes visi esame iš to paties molio, iš to paties, tiek mes, džiunglių gyventojai, tiek jūs – miesto. Esame sudėti iš tų pačių dalių; ir medžiai virš galvų, ir akmenys po kojomis, ir paukščiai, ir žvėrys, ir žvaigždės – visi esame lyg vienas, ir mūsų vienas galas.
© 1934 P. L. Travers, „Mary Poppins“
Šiandien, grįžinėdamas iš fotospragsėjimo mieste, „Minsko – Iki“ aikštelėje užtikau tokį įdomų dalyką. Vadinasi tai „Knygynas ant ratų„, o realiai tai yra… na, knygynas ant ratų :) Aštuntojo dešimtmečio autobusas, priparkuotas aikštelėje ir prikimštas knygų.
Pardavėjo teigimu, projektas gyvuoja jau kurį laiką – jei neklystu, minėjo praeitų metų pabaigą, bet žiemos metu prekyba, pasakojo, visgi sunkokai sekėsi. Dabar gi, be manęs šitame mobiliame knygyne nuolat šmirinėjo 2-3 žmonės, o kiek užmečiau akį į pardavimų registracijos žurnalą, tai paskutinysis atverstas puslapis buvo puspilnis.
Ko šitame knygyne galima rasti? Visko. Visa pasiūla suskirstyta į kelias kategorijas – 1-2 LTL, 5 LTL, 10 LTL, 20, LTL ir pan. Knygos daugiausia naujos, t.y. ne iš antrų rankų. Kalbant pavyzdžiais – Tolkieno biografija lietuvių kalba ir H.G. Wells’o „Nematomo žmogaus“ paskutinis lietuviškas leidimas – po 10 LTL. Kas dar krito į akis – gana daug lietuviškų autorių pavardžių. Taip jau istoriškai susiklostė, kad lietuvių kūrybai pats esu gana abejingas, bet kam įdomu – manau, čia daug pigiau, nei knygynuose.
Visa bėda, kad šitas ratuotas knygynas lyg ir neturi jokio reguliariaus grafiko. Paklausus, kada kitąkart jį galima bus rasti, pardavėjas tik kažką paniurnėjo apie savaitės vidurį, ir nė žodžio, kur bus kitomis dienomis, jei išvis bus. Sakykit ką norit, bet pirma asociacija, gavus šią informaciją – magiškosios Pratchett’iškosios parduotuvėlės Discworld’e… :D
Na bet jei mėgstat knygas ir kada užtiksit tokį autobusą – rekomenduoju įlįsti. Vien iš smalsumo ;)
Pradėti turbūt reikia nuo to, kad mokykloje tikslieji mokslai man buvo nuobodūs. Nuobodūs savo sausumu, nes labai retai kada buvo aiškinama, kokia iš viso to praktinė nauda, t.y. kur kosinuso skaičiavimą aš galėsiu pritaikyti savo kasdieniame gyvenime.
Gal dėl to visas tas tiksliąsias pamokas tiesiog stengdavausi prastumti (tad paskutinįkart gyvenime kosinusą ir skaičiavau prieš dešimt metų, jei ne daugiau ;), o geriau jausdavausi per tuos dalykus, kurie nagrinėdavo tą pasaulį, kurį nesunku suvokti savo paties patirtimi ir juslėmis – istoriją, literatūrą ir t.t.
Išimtis buvo astronomija. Bet… ji buvo nukišta kažkur į trečią ar ketvirtą planą, t.y. iš trijų fizikos pamokų per savaitę astronomijai būdavo skiriama vos viena, ir tai, prabėgdavo kažkaip nerimtai ir pagreitintai. Dar atsimenu ir vadovėlių kontrastą – storoka, kietais viršeliais fizikos knyga ir tokia plonytė plonytė, vos ne kišeninio formato minkštaviršelė astronomija. Be to, astronomiją dėstė tik paskutinėse dviejose klasėse.
Tad iš tiesų visos užsifiksavusios astronomijos bei visatos suvokimo žinios – iš trečioje ar ketvirtoje klasėje tėvų nupirktos „Mokslo ir visatos“ enciklopedijos. O, ji buvo (ir dar dabar tebėra) nuostabi! Bet pasirodo, ir ten daug kas nepaaiškinta. Pavyzdžiui, kokius jūs įsivaizduojate atstumus tarp Saulės sistemos planetų? Aš pats, tiesą sakant, išvis neįsivaizdavau. Tiesiog „toli“, „toliau“ ir „dar toliau“. Nes niekur šie atstumai nebuvo akcentuoti ir vaizdžiai, suprantamai iliustruoti. O iš tiesų…
„Jei, norėdami išlaikyti tikslias proporcijas, diagramoje Saulės sistemą vaizduotume tokiu masteliu, kad Žemė būtų sumažinta iki žirnio dydžio skersmens, Jupiteris vis tiek turėtų būti nutolęs daugiau nei per 300 metrų, o Plutonas atsidurtų už dviejų su puse kilometrų„.
Arba štai žvaigždžių šviesa. Taip, žinojau, kad ji iki mūsų keliauja ilgus metus, bet ką realiai tai reiškia?.. O štai ar kada susimąstėme, jog mūsų Šiaurinė galėjo sprogti kad ir vakar, o mes to nežinosime dar 680 metų?
„Dauguma žmonių, kurie skaito bestselerius, neskaito kitokių knygų. O mažiau žinomų knygų skaitytojų auditoriją dažniausiai sudaro priešingi – daug skaitantys – žmonės. Tai reiškia, kad mažiausiai populiarias knygas vertina labiausiai apsiskaitę žmonės, o bestselerius – kurie ne itin nusimano literatūroje. Amerikietis, kuris per šiuos metus perskaitė vieną knygą, greičiausiai skaitė Dano Browno „The Lost Symbol“. Ir greičiausiai ji jam patiko.“
„A world of hits„, The Economist
Robertas Grinhilis įjungė motorą ir stebėtinai lėtai išvažiavo atgal į plentą.
– Vili, drauguži, nesikrimsk.
– Kiek galima krimstis, – atsakė Vilis. – Dabar aš mokausi taikytis.
– Su kuo taikytis?
– Su tuo, kad šiandien rasiu lobį – skrynią žuvų konservų ir nė vieno atidarytuvo, o rytoj tūkstantį atidarytuvų ir nė vienos konservų dėželės.
© 1962 Ray Bradbury, „A Miracle of Rare Device“
Himleriškas nacių okultizmas, runų mistika, kvantinė fizika – atrodo, bus visai smagu, ar ne? Bet visgi receptas, kurio principas „jei kiekvienas ingredientas yra skanus, tai visus kartu sudėjus, irgi bus skanu!“ ne visada pasitvirtina…
Knyga… kažkokia blanki. Visiškai neįtikinama. Nesu D. Browno fanas, bet reikia pripažinti, rašo jis kažkaip įtikinamai. O čia… tarsi bandymas pasiūlyti dar vieną sąmokslo teoriją, bet akivaizdžiai visiškai iš fantastikos srities.
Ne, fantastiką aš mėgstu, nepagalvokit. Bet tada, kai tai ir vadinama fantastika, be jokių pretenzijų į ką nors kitą. Tuo tarpu „Juodąjį Ordiną“ išvis neaišku kam priskirti. Kažkoks neapibrėžtas trileris, taikantis ant bangos, ir tiek.
Švenčiausioji Mergelė Marija. Tyli, nuolanki būtybė, romiu žvilgsniu žiūrinti į kūdikėlį savo rankose, paskendusi savo vyro Juozapo ir žinoma, Dievo Sūnaus šešėlyje… Kuklumo ir romumo įsikūnijimas.
Bullshit!
Jauna, aistringa ir gudri mergiotė, besitūsinanti vakarėliuose, nevengianti galvoti apie seksą ir tokia drąsi (ar net įžūli), kad sugeba dvigubai vyresnį vyrą įtikinti tuo, jog „pasigautas“ vaikas – nekalto prasidėjimo pasekmė…
Ne, ši knyga – tikrai ne parodija, kaip galbūt jau spėjote pagalvoti. Greičiau priešingai. Šiek tiek ironiška, bet išdidi ir moteriškai šilta istorija apie artimesnę realybei Mariją bei jos šeimą. Alternatyvi istorija, parašyta moters, kuri turbūt labiausiai ir patiks moterims. Bet, kaip ir to legendinio dezodoranto atveju, tinkama vartoti net ir vyrams ;)
Skaitau „Žiedų Valdovą“. Nebežinau, kelintą jau kartą, bet jei būtų koks skaitliukas, jis turbūt rodytų kažkur netoli penkioliktosios padalos.
Ir šįkart atkreipiau dėmesį į romano chronologinę pusę. Nes pasirodo, čia galima aptikti tikrai įdomių, netikėtų dalykų.
Bloge fantascius.lt aptikau įdomią rubriką – įvairūs Lietuvos fantastikos rašytojai dalinasi savo geriausių fantastinių knygų dešimtukais. Ne, nesutinku, kad Romualdą Drakšą galima vadinti rašytoju, bet paties dešimtuko idėja gera, ir manau, įdomu būtų pasižiūrinėti ne tik rašytojų, bet ir paprastų žmonių dešimtukus. Dar įdomiau būtų – pakomentuotus/argumentuotus dešimtukus, o ne vien eilutes su autorių pavardėmis ir knygų pavadinimais.
Maniškė variacija: