Štai naujasis kino stebuklas ir sužiūrėtas. Su privalomais nosį spaudžiančiais 3D akiniais (užmaukšlintais ant defaultinių Adžio akinių) daugiau nei dvi su puse valandos ištverta sausakimšoje kino salėje.
Trumpai:Ar verta buvo žiūrėti? Taip. Ar tikrai kažkas naujo, revoliucingo ir extraįspūdingo? Tikrai ne. Kokias temas reikėtų mėgti, kad patiktų filmas? Gamtą, šiek tiek pagoniškas idėjas, indėnus ir fantastiką.
Ilgai:
Atsimenu, prieš keletą metų bandžiau surinkti kuo daugiau filmų, susijusių su roko muzika, ar tiksliau – su teisinga muzika apskritai :) Čia turiu galvoje ne dokumentiką, o vaidybinius filmus. Bet prisisiuntęs krūvą visokių, rastų visokiuose sąrašuose, pusę pratryniau nė neįpusėjęs peržiūros.
Tad čia – trumpas sąrašiukas, ką, mano nuomone, verta būti mačius kiekvienam elektrifikuotų gitarų mėgėjui. Tiesa, bandžiau išdėstyti prioriteto tvarka, bet po pirmų keturių filmų ji tampa praktiškai nesvarbi.
Savaitgalį pagaliau prisiruošėm sužiūrėti oskaruotąjį ( kirčiuoti kaip „auskaruotąjį„) hitą – Slumdog Millionaire. Ir dabar esu pasiryžęs paskelbti… NUOSPRENDĮ.
Taip, antraštė tokia ilga ne veltui. Nes šis prancūzų kūrybos animacinis filmas žiūrėtinas ne dėl kažkuo ypatingo scenarijaus, ne dėl to, kad vieną iš jo veikėjų pernelyg nepervargdamas įgarsino Forestas Whitakeris ir net ne dėl inovatyvios animacijos technologijos, o vien dėl… pasaulio, kuriame rutuliojasi veiksmas.
Taip taip, tikiu, kad pasakymas „einu į spektaklį, sako, dekoracijos labai gražios“ skamba taip savotiškai, bet čia būtent tas atvejis. Nes pats filmukas (taip, filmukas, nes trunka vos vos daugiau nei valandą) šiaip jau kažkuo primena biudžetinį Šreko variantą…
Bet tik ne aplinka. Kur jau kur, o čia statytojai netaupė nei fantazijos, nei resursų. Viso pasaulio idėja – jis sklando erdvėje, ir… na, jis išgyvena dekadansą. Įspūdingi griuvėsių gabalai didingai sklando saulėlydžiuose, organiškos, milžiniškus lelijos lapus primenančios platformos kybo vakaro prieblandoje, o toksiški urvai tiesiog burbuliuote burbuliuoja nuodais. Ir… tuštuma. Tyli tuštuma, kur tylą dažniausiai plėšo ne visokiausi gyvi padarai, o susidaužiančių griuvėsių grumėjimo aidas…
Toks yra pasaulis. Užtat erdvė aplink pagrindinius filmo veikėjus absoliučiai priešinga – čia visąlaik kažkas plepa, kas nors ką nors gaudo, daužo ir kitaip demonstruoja savo energingumą. Žodžiu, kaip įprasta… :/
Filmas keistokas (ha, ne veltui prancūzų ;). Yra pakankamai daug neaiškių vietų (nors tai man tapo net savotišku privalumu) ir viskas palyginus greitai baigiasi. Toks jausmas, kad buvo kažkokių problemų su projekto finansavimu, ar kažko iš tos serijos.
Tiesa, tai nėra savarankiškas filmas – juosta sukurta pagal to paties pavadinimo animacines serijas. Pastarųjų pats nemačiau, gal ten dar geriau? Jei kas matė, būtų įdomu išgirsti.
Tiesa, prie progos norėčiau kreiptis pagalbos. Prieš kelerius metus per kažkurią iš Lietuvos televizijų rodė tokias gana savotiškas (taip pat prancūzų!) animacines serijas, kurių veiksmas vyko priešistoriniais laikais. Siužete gana stipriai dominavo šamanizmo, dvasių temos, tarp veikėjų buvo moteris, berniukas ir dar kažkas. Atsimenu ir tokį savotišką piešimo stilių, tamsesnį-niūresnį koloritą. Suprantu, kad apibūdinimas ne pats išsamiausias, bet gal kas turi idėjų, kaip tos serijos galėjo vadintis?..
Va kuo man patinka skandinaviškoji kinematografija – ten dauguma atvejų viskas būna kažkaip… ramu. Patys baisiausi ir blogiausi dalykai, kuriuos amerikiečiai ar net ir europiečiai vaizduotų su isteriškais klyksmais, plaukų rovimusi ir stambiu planu rodomu nubėgusiu akių tušu, šiauriečiai parodo ramiai ir paprastai. Ir lėtai – žiūrovas gauna daugiau laiko įsijausti į vaizdą, pagauti mintį, savaip ją interpretuoti.
Pats baisiausias dalykas režisieriaus Tomaso Alfredsono filme „Let the Right One In“ yra… promo vaizdeliai, kurių vieną matote šio įrašo pradžioje. Atrodytų – siaubiakas apie amžinoje vaikystėje įstrigusią vampyrę (hm? kur jau tai matyta? ;). Nė velnio. Iš tiesų – stipriai psichologizuota drama apie vienišumą. Vaikų vienišumą. Ir žiaurumą. Žmonių, ne vampyrų.
Tiesą sakant, „Žarijų miestą“ galima būtų laikyti filmu vaikams. Ar paaugliams. Galima būtų, bet aš tokiu nelaikyčiau. Taip, filmas nepasižymi siužeto gilumu ir sudėtingumu, filmo istorija greičiau paprasta ir naivi nei pretenzinga, bet užtat visa filmo jėga – tikrai puikiai sukurta, ir dar priedo unikali, atmosfera.
Filmo pasaulis – na, jei kalbėti kompiuterinių žaidimų pavyzdžiais, tai būtų kažkas tokio, jei „Fallout“ sujungtume su „Arcanum„, ir iš viso to išoperuotume magijos elementą. Kitaip sakant, „postapokaliptinis steampunk“ – iki šiol man dar nematyta žanrų kombinacija, bet veikianti tikrai gerai.
Kažkada rašiau apie knygą, kurios veiksmas vyksta siogūnato įsigalėjimo laikais. Šis įrašas bus savotiška istorinė tąsa – filmas Haunted Samurai nukelia į XIX amžių, paskutiniąsias siogūnato dienas.
Bet…. tai nėra istorinis filmas. Ir visa juostoje pasakojama istorija prasideda nuo to, kad neturtingas samurajus, kuriam ir taip neypatingai sekasi gyvenime, būdamas girtas, netyčia pasimeldžia ne tiems dievams (dar vienas, rečiau sutinkamas alkoholio kenksmingumo įrodymas)…
Kažkodėl įsivaizduoju, kad dauguma, užklystančių į šį blogą, žino, ką reiškia abreviatūra „RPG„. Ir kažkodėl įsivaizduoju, kad dauguma yra matę linksmą mėgėjišką trumpametražį filmuką „The Gamers„. O tie, kas nematė – galite pasižiūrėti Youtube: , , , , .
Trumpai tariant – tai linksma parodija, vaizduojanti klišinės „požemių ir drakonų“ RPG sesijos eigą. Su visomis kvailystėmis, žaidėjų ir veikėjų šablonais ir panašiais komiškais dalykėliais. Manau, dalykas žiūrėtinas net tiems, kurie net nemėgsta ar net jaučia antipatiją RPG sričiai: po peržiūros bus galima drąsiai ir teisėtai šaipytis iš „durnių su kauliukais, ha ha ha!“ :)
Ir štai, po ilgo laukimo (tikrai ilgo – trukusio net kelerius metus) sulaukėme tęsinio: „Gamers 2: Dorkness Rising„.
Yra ysternai ir yra vesternai. Pirmuose visais įmanomais kovų menais ausis skaldosi rytiečiai azijatai, antruose tarpusavyje ar į indėnus revolveriais pleškina emigrantai europiečiai.
O čia priėjo Takashi Miike ir padarė savo filmą. Vesterną, kuriame revolveriais pleškinasi geltonodžiai azijiečiai, bet kuriame yra katanų, ir indėnų šamanų, o jausmas – kad jau viskas kažkur matyta, bet tik pačia geriausia prasme. O kad dar maža nepasirodytų, pasikvietė ir Quentiną Tarantiną ir pasistatė jį prieš kamerą. Šiaip, porai epizodų.
Taip, filmas tikrai tarantiniškas. Yra klišių, iš kurių šaipomasi, yra daug energingo veiksmo, logika neatlieka pernelyg varžančio vaidmens, o scenarijus – paplaukęs, kaip ir pridera. Ir gražūs vaizdai. Tiksliau, dvejopi vaizdai – kai kurie kostiumai sąmoningai neskoningi, pabrėžiantys klišių komiškumą, o gamtos vaizdai – super. Ir rytietiški, ir laukiniavakarietiški tuo pat metu. Pavyzdžiui, vėjo pustomose dulkėtose prerijose (per kurias privalomai ritinėjasi tie žolių ritiniai) į dangų stiebiasi toriai.
Rekomenduoju tiems, kam artima Tarantino kūryba, kurie mėgsta pažvelgti į įprastus dalykus neįprastu kampu ar tiesiog turintiems gerą humoro jausmą. A, ir dar tiems, kam patinka anime :D
Vakar taip netikėtai užsiroviau ant filmo, kuris man visai netikėtai patiko. Netikėtai, nes jį rodė per televiziją (o per ją itin retai rodo man patinkančius filmus), netikėtai, nes neieškojau jokio rimtesnio filmo pasižiūrėjimui, o tiesiog norėjosi tingiai prastumti laiką iki tol, kol apims miegas, o čia – še tau!
Kalbu apie filmą, su eilinį kartą nesuprantamai* klaidingai išverstu pavadinimu, lietuviškai skambančiu „Sukurtas Haroldas„, kai realybėje juosta vadinasi „Stranger than Fiction„.
