RSS

Rock'n'movies

18 Jun

Rock'n'movies

Atsimenu, prieš keletą metų bandžiau surinkti kuo daugiau filmų, susijusių su roko muzika, ar tiksliau – su teisinga muzika apskritai :) Čia turiu galvoje ne dokumentiką, o vaidybinius filmus. Bet prisisiuntęs krūvą visokių, rastų visokiuose sąrašuose, pusę pratryniau nė neįpusėjęs peržiūros.

Tad čia – trumpas sąrašiukas, ką, mano nuomone, verta būti mačius kiekvienam elektrifikuotų gitarų mėgėjui. Tiesa, bandžiau išdėstyti prioriteto tvarka, bet po pirmų keturių filmų ji tampa praktiškai nesvarbi.

Crossroads
Crossroads. Kas domisi gitarine muzika, neišvengiamai susidurs su Roberto Johnsono vardu. Jei dar yra nežinančių – tai legendinis Misisipės Deltos bliuzmenas, ir žodis „legendinis“ čia kaip reta tinka: egzistuoja žavi legenda, esą garsenybe ir bliuzo meistru jis tapo pardavęs Velniui savo sielą. Legenda pakankamai detaliai išplėsta (o vėliau – ir išanalizuota): apsilankymas kryžkelėje vidurnaktį, velniškas gitaros suderinimas ir taip toliau – susidomėję susiras ir pasiskaitys patys.
Filmas ne tik varijuoja šia smagia tema, bet ir puikiai sumaišo netgi dviejų laikmečių ir kultūrų atmosferas – devintojo dešimtmečio Amerikos ir tos bliuzinės Misisipės Deltos nuotaikas. Na ir pabaigai – juostoje pasirodo ir ko gero įspūdingiausias šių laikų gitaristas, Steve Vai.
Tiesa, įpėjimas patikliesiems: vaikis filme, deja, negroja pats. Visos slide gitaros paruoštos ir įrašytos Ry Cooder’io, o finalinė gitaros dvikova – Steve Vai’aus, už abi kovotojų puses ;)
Juostos siužetas – jaunas berniukėlis, norintis tapti rimtu bliuzmenu, susiranda mokytoją, (fiktyvų) R. Johnsono draugą Willie Browną su kuriuo ir patraukia į Deltą ieškoti mitais apipintos „trisdešimtosios Johnsono dainos“ (Robertas iš tiesų yra įrašęs tik 29 autorines dainas, čia faktas iš realaus pasaulio ;)…
Filmas iš MUST SEE kategorijos.

Almost Famous
Almost Famous. Ech, tas svaigusis aštuntasis dešimtmetis… Svaigus savo muzika, savo atmosfera, na ir žinoma – neišvengiamais svaigalais ;) Juosta pakankamai holivudiška, su visomis meilinėmis dramomis, bet visgi nepamirštamas ir šioks toks istoriškumas – pavyzdžiui, vienas iš šalutinių personažų yra kultinis roko žurnalistas Lesteris Bangsas, dirbęs žurnaluose „Creem“ ir „Rolling Stone„.
Filmas gana įtikinamai perteikia aštuntąjį dešimtmetį iš jo muzikinės ir popkultūrinės pusės – nežinau kaip kitiems, bet juostos vaizdai iš backstage pozicijos sukelia tokią malonią nostalgiją. Ir ne tik nostalgiją, bet ir tą smagų virpulį, kurį patiri įžengdamas į didelės scenos užkulisius, braudamasis pro tas milžiniškas konstrukcijas, netvarkingai išbarstytus aparatūros konteinerius ant ratukų, matydamas technikų, asistentų ir kito užsiėmusio personalo veidus. Matydamas išvirkščiąją šou verslo pusę.
OK, nuklydau. Iš tiesų siužetas sukasi apie paauglį vaikinuką, norintį tapti tikru roko žurnalistu. Panašiai kaip aukščiau minėtame filme, vaikis susiranda mokytoją, ir, klausydamas jo patarimų, patraukia į turą kartu su perspektyvia (bet istoriškai fiktyvia) roko grupe. O rokeriai elgiasi kaip tikri rokeriai – demonstruoja aroganciją, pjaunasi tarpusavyje, patiria įvairių nuotykių „on the road“ ir taip toliau…
Įdomus faktas, kad juosta – gana smarkiai autobiografinė: pats filmo režisierius Cameronas Crowe yra dirbęs autoriumi/redaktoriumi „Rolling Stone“ žurnale, dar būdamas ganėtinai jauname amžiuje.

The Doors
The Doors. Patys Doors’ai šiuo filmai labai sužavėti nebuvo, bet nemanau, kad tai rimtai numuštų juostos vertę. Ir nors teoriškai šis filmas yra dokumentinis, aš jo tokiu nelaikyčiau – čia greičiau gražiai sukurpta vizija, kurioje doorsai ir Morrisonas vaizduojami tokiais, kokiais fanai juos nori matyti ar atsiminti.
Didžiausia staigmena, kad Morrisoną vaidinantis Valas Kilmeris dainuoja pats. Apie tai pasakojama, kad aktorius davęs įrašų juostelę režisieriui Oliveriui Stone’ui, su užduotimi atspėti, kur dainuoja Morrisonas, o kur – jis pats, Kilmeris. Režisieriui taip ir neatspėjus, aktorius prisipažino, kad visame įraše girdisi vien jo paties balsas…
Kuo filmas geras – vėl gi, puikiu tų laikų atmosferos perteikimu, įtikinamu rockstaro gyvenimo vaizdavimu ir galų gale, tikrai gera tema. The Doors buvo unikali grupė, ir pamatyti tegul ir ne autentišką jos istoriją, o interpretaciją ta tema – visgi verta, vien iš paskatų „o kaip jiems pavyko tai pavaizduoti?“.

I'm Not There
I’m Not There. Tokia… itin savotiška, kiek siurrealistinė Bobo Dylano biografija. Vienas režisierius ir šeši aktoriai, vaidinantys bei pervaidinantys penkis skirtingus Bobus Dylanus, bet ne visai (t.y. nė vienas personažas juostoje taip ir nesivadina Bobu). Tarp tų aktorių yra ir elfų bei žmonių karalienė Cate Blanchett, ir betmenas Christian Bale, ir Jokeris Heath Ledgeris, ir pasenęs gražuoliukas Richardas Gere’as
Pilnam filmo supratimui ir epizodų atpažinimui rekomenduotinas kiek gilesnis susipažinimas su Dylano biografija – faktai ir citatos juostoje barstomi gana avantgardiškais lopais, bet šiek tiek pasistudijavus – žiūrėti tikras kaifas. Man asmeniškai ši juosta kažkuo primena Jim JarmuschoDead Man“ – mano patį mėgstamiausią filmą.

This is Spinal Tap
This is Spinal Tap. Oh yeah… Amerikiečių komedija, bet smarkiai paveikta geriausių britiško humoro manierų. Turiu pasakyti, pati geriausia komedija roko filmų žanre. Viena sąlyga – daugumos bajerių perpratimui reikalingos neblogos anglų kalbos žinios ir treniruota ausis, sugebanti iššifruoti subritintą akcentą :) Bet jei visa tai turite – garantuoju, kad filmą žiūrėsite ne vieną kartą…
Komedijoje itin taikliai tyčiojamasi iš roko žvaigždžių arogantiškumo, jų bukumo ir neišsilavinimo („Eee… jūsų koncertas buvo atšauktas Bostone… KĄ??? Ai, nesinervinkit, čia toks mažas universitetinis miestukas…„) taip pat – šou verslo, įvaizdžio šablonų. Visa tai pateikiama pseudo-dokumentiniu stiliumi, įterpiant interviu, koncertų nuotrupas ir t.t. Gerai parinkti aktoriai, įtikinama vaidyba, užkabinama daug aktualių kabliukų – tiesiog idealus roko ir humoro simbiozės pavyzdys.

Rocky Horror Picture Show
Rocky Horror Picture Show. Filminis miuziklas, susuktas pagal to paties pavadinimo britišką sceninį miuziklą su smagia 8-ojo dešimtmečio muzika ir dar smagesniais aktoriais: Susan Sarandon, Meat Loaf, ir į moteriškas pėdkelnes bei korsetą įsispraudusiu Tim Curry. Beje, visi aktoriai (išskyrus atliekantį titulinio veikėjo rolę), patys ir dainuoja, ir dargi sekasi jiems tikrai neblogai…
Siužetas – psichodeliškai komiškas: jaunų susižadėjėlių porelė atsitiktinai patenka į keistą pilį, kurios šeimininkas – daktaras transseksualus transvestititas iš Transilvanijos, pavarde Frankenirtaiptoliau (originaliai – Frank N Fruther) kaip tik susikuria sau tarną – kaip ir Frankenšteino pabaisą, tik gerokai gražesnį ir dailesnį, mat skirtas jis daktaro transseksualių įgeidžių tenkinimui… Porelė praleidžia naktelę pilyje ir… na, patiria įdomių trans nuotykių ;)

Rock Star
Rock Star. Holivudinis filmas, laisvai interpretuojantis Tomo „Ripperio“ Owenso gyvenimo epizodą, kai jis Judas Priest’uose pakeitė Robą Halfordą.
Juostoje pakankamai „backstage“ epizodų, neblogi ir koncertiniai vaizdai, bet įdomiausias dalykas – du jame vaidinantys muzikantai: dar bebarzdis Zakkas Wylde’as ir Jasonas Bonhamas, Led Zeppelin būgnačiaus sūnus. Ne, nieko ten jie labai ypatingo neprivaidina, tiesiog įdomu tokius asmenis pamatyti ne vien koncerte.
Filmo siužetas – iš aukščiausios lygos roko grupės pasitraukus vokalistui, jo vieton pakviečiamas naujokėlis vos ne iš gatvės – gerai dainuojantis, bet niekam nežinomas. Naujokas iš visų jėgų stengiasi pakeisti buvusią legendą, kopijuoja jį iki panagių ir ilgainiui tampa tikru profu. Filme išsakoma viena labai paprasta, bet ir labai gera mintis: „jei labai labai nori, ir tikrai stengiesi iš visų jėgų, savo pasieksi„.
Juostos pabaiga – rokeriškumo prasme skystoka, bet šiaip jau gana gyvenimiška – vieni pakvailioję suauga, kiti ir visą amžių išlieka rockstarais
Beje, kaip vieną savo mėgstamiausių filmų, „Rock Star“ yra nurodęs ir Jeronimas Milius. Ir ką? Be menkiausios ironijos pasakysiu – jis tapo gyvu lietuvišku filmo idėjos įgyvendinimu! Pagarba!

Still Crazy
Still Crazy. Pasakojimas apie praeityje gana garsia buvusią (istoriškai fiktyvią) grupę, kuri bando atsikurti. Po keliasdešimties metų. Kai jau visi raukšlėti. Su žile plaukuose. Alaus pilvukais. Ir taip toliau.
Filmas priskiriamas komedijoms, ir humoro yra, bet šiek tiek pasiknaisiojama ir po psichologinius dalykus, susijusius su amžiumi, charakterio ir pasaulio suvokimo kaita (ar stagnacija). Galima atpažinti (ar įsivaizduoti atpažinus) keletą žymesnių roko asmenybių portretų, ar bent jau charakterių šablonų.

Jesus Christ Superstar
Jesus Christ Superstar. Manau, pristatinėti nereikia. Nebent tik keletas įdomesnių detalių – pasirodo, Herodo dainos ištakos – pirmasis Webberio bandymas prasmukti į Euroviziją 1967-aisiais. Tuomet daina, dar besivadinanti „Try It And See“ į Eurocirką nepateko, bet po trejų metų tapo linksmiausiu kultinio miuziklo gabalu.
Įdomus dalykas, kad filmas turi ir TV perdirbinį, dažnai vadinamą „Jesus Christ Superstar 2000„. Turiu pripažinti, žiūrėjau su nemažu susidomėjimu: buvo žiauriai smalsu kaip iš vaikystės prisimenama istorija nuskambės naujai, neišvengiamai moderniau. Aišku, iki originalaus 1973-ųjų originalo naujajam filmui toli, bet kai kur painterpretuota visai įdomiai.

Hair
Hair. Dar viena juosta pagal miuziklą, šįkart – Brodvėjinį. Ne toks įspūdingas ir gilus, kaip „superžvaižgdė„, ir gal pats miuziklas mūsuose ne toks žinomas, bet sako, anapus balos savo laiku jis buvo tikrai stiprus dalykas.
Kaip sufleruoja pavadinimas, siužetas sukasi apie hipius – jų pasaulėžiūrą, santykius ir panašiai. Juostoje visa tai pateikta naivokai ir gal kai kur netgi banaliai, bet bent jau tema – įdomi. Paprastas kaimietukas iš Oklahomos glūdumų atvyksta į Niujorką užsirašyti į kariuomenę. Ir čia susiduria su hipiais – svajojančiais apie taiką ir meilę, lyžčiojančiais LSD ir visaip kitaip gerai gyvenančiais. Susidraugauja. Bet visgi į kariuomenę užsirašo ir pasiunčia jį į kaip tik visa kaitra liepsnojantį Vietnamo pragarą. Hipių kompanija, aukodamasi (t.y. vienas dėl draugo net nusiskuta plaukus, kad prasmuktų į karinę teritoriją) išgelbsti draugą.
Originalaus miuziklo kūrėjai liko filmu nepatenkinti – atseit, per daug iškreipta pati pagrindinė miuziklo idėja, juosta ir šiaip neblizga kažkuo originaliu, tad čia tikrai ne iš kategorijos „must see„. Bet dėl bendrojo išsilavinimo pasižiūrėti gal ir verta.

Interstella 5555
Interstella 5555. Prancūziokų Daft Punk albumo „Discovery“ reinkarnacija anime žanre. Ir turiu pasakyti, velniškai vykusi. Devintojo dešimtmečio dvasios animacija ir mokslinė fantastika su tų pačių laikų kvapeliu (man asmeniškai primenanti pirmuosius Cartoon Network sci-fi multikus, rodytus per tuometinę Tele-3, kokiais 93-94 metais), elektrinės gitaros, pasakojimas apie (tegul ir pop)roko grupę – ko dar norėti iš filmo? :D
Juostos idėja – unikali supergrupė, egzistuojanti paralelinėje galaktikoje, žemiečių pagrobiama tiesiai nuo scenos. Čia „perdaromi“ į žmones, pakeičiama jų atmintis ir vualia – turim naują supergrupę Žemėje! Muzikantus griežtai kontroliuoja piktasis prodiuseris, bet va, vienas kietas grupės fanas iš tos paraleliosios galaktikos (beje, skraidantis Flying V formos erdvėlaiviu ;) atvyksta į Žemę ir žinoma, išplėšia chebrą iš šėtoniškojo prodiuserio letenų.
Istorija iš pradžių sukelia naivumo įspūdį, bet ilgainiui pajunti gerą ir taiklią ironiją pramogų industrijos kryptimi. Ir mintį, kad kūryba visgi turėtų būti laisva, o ne pririšta prie pinigų.
Sakyčiau, filmas labai tinkamas jaunajai rokerių kartai auklėti: nebloga, bet ir ne per sudėtinga muzika, visa istorija, emocijos daugiausiai perteikiamos vaizdais, o ne žodžiais, galų gale viskas visada blyksčioja, švysčioja, ir yra net it gražuolių, tegul ir pieštinių. O sako, santūrių gražuolių-herojų reikia net labiau mergaitėms, nei berniūkščiams.

Čia būtų pagrindiniai filmai. Be abejo, yra daugiau. Pavyzdžiui, tokios komedijos, kaip Stöned Age, Wayne’s World (antroji dalis gal net ir smagesnė?), Airheads, Kissų savireklamos produktas Detroit Rock City, Jack Blacko dupletas School of Rock ir Pick of Destiny. Beje, čia norėtųsi išskirti tokią savotišką kanadietišką animaciją Rock & Rule:
Rock & Rule
Sakyčiau, dar vienas filmukas jaunajai rokačių kartai auklėti. Bent jau man jis būtų jį palikęs nepamirštamą įspūdį, jei būčiau jį pirmąkart pamatęs kokiais dvyliktaisiais savo gyvenimo metais, kai tik pradėjo stiprėti potraukis elektrinėms gitaroms ir gauruotajai subkultūrai.
Veiksmas vyksta postapokaliptiniame ateities pasaulyje, kuriame žmonės – jau nebe 100%-iniai žmonės, o visokie katžmogiai, žiurkžmogiai, ir panašiai. Šiek tiek sci-fi, šiek tiek misticizmo, šiek tiek roko, šiek tiek turbūt nekenksmingų užuominų į erotiką – žodžiu, visos geriausios (ir blogiausios) devintojo dešimtmečio pradžios animacijos tradicijos, su kuriomis augo manoji karta.

Na, o norintiems sužinoti kuo daugiau muzikinių filmų pavadinimų, rekomenduoju panaršyti vienoje Ferrumo gijoje. Ten pat yra publikuojamas ir žurnalo „Classic Rock“ skelbiamas 50-ies geriausiųjų roko filmų sąrašas – tiesa, be originalios nuorodos į paties žurnalo straipsnį.

Tai va, esminis klausimas, dėl kurio ir buvo pradėtas šis įrašas: KO, JŪSŲ MANYMU, ŠIAME SĄRAŠE LABIAUSIAI TRŪKSTA?

 
10 Comments

Posted by on 2009 birželio 18 in Matyti

 

Tags: , ,

10 responses to “Rock'n'movies

  1. Apyt

    2009 birželio 18 at 18:57

    na, iš muzikinių man dar patiko Crybaby, aišku, net jau ne rokas, bet vis tiek labai gražus vizualiai filmas

     
  2. bigj

    2009 birželio 18 at 19:17

    Adi, penketą praleidai…

     
  3. adis

    2009 birželio 18 at 19:31

    Ačiū. Pataisiau.

    Tik būtų patogiau, jei ateityje labiau konkretizuotum. O tai žaidimas „atspėk, ką Džonis turėjo galvoje“ ilgainiui pasidaro nebeįdomus ;)

     
  4. Kingas

    2009 birželio 19 at 1:41

    esminio filmo nepaminėjai – DethKlok :)

     
  5. zaulia

    2009 birželio 19 at 9:37

    tai kad gi „atspėk, ką Džonis turėjo galvoje“ žaidimas gerai einasi, jei tą asfaltinį arklį šimtą metų pažįsti.

     
  6. BigJ

    2009 birželio 19 at 11:30

    dar truksta „six string samurai“ http://en.wikipedia.org/wiki/Six-String_Samurai ;)

     
  7. adis

    2009 birželio 19 at 11:39

    Six String Samurai dar nematęs.

    O Kingas teisus – Metalocalypse pamiršau.

     
  8. Lokys

    2009 birželio 21 at 17:27

    Dar vienas to paties žanro filmų – „Cadillac records“. Irgi rekomenduočiau.
    O iš tavo išvardytų – nesvietiškai užvežė „Crossroads“, „The Doors“. Ir taip pat – neypač – „Hair“.
    Šiaip – pastebėjau, kad mūsų muzikiniai, gal ir filminiai skoniai gerokai sutampa :). Tai man kažką šnibžda apie tai, kad reiktų kada kažkaip susiorganizuot kokiam pasisėdėjimui su rimtu kiekiu skysčio ;D.
    O šiaip – labai geras filmų sąrašas. Reiks savo jauniesiems rokeriams surinkt šito žanro kolekciją. Tegul auklėjasi teisingai.

     
  9. Zlyden

    2009 birželio 22 at 14:34

    Dar paminėsiu „School of Rock“ komedija su Jack’u Black’u; Labai linksma, vos ne „rock’n’roll for dumies“:)

     
  10. Adis

    2009 birželio 22 at 15:38

    „School of rock“ paminėtas, bet „trumpajame sąraše“. Idėja apie roko istoriją pradinukų švietimo programoje, su vaizdo medžiaga iš AC/DC ar Keith Moon šou – galinga, bet šiaip jau pats filmas į mano įsivaizduojam` Didįjį Dešimtuką nepatenka…

    Nors auklėti jaunimui gal ir neblogai. Ta prasme, tikrai gaila, kad mano vaikystėje tokių nebuvo.

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos