Riedančios uolos

Vienaakis sako, kad pranašiškų ženklų ir stebuklų buvo pakankamai. O kad jų nesupratome, mums belieka kaltinti tik save. Vienaakio luošumas jokiu būdu nesumažina jo paties neįtikėtino neįžvalgumo.

Iš giedro dangaus blykstelėję žaibai trenkė į Nekropolio Kalvą. Vienas žaibas atsimušė į antkapyje įspaustą bronzinę lentelę ir ištrynė pusę užrašo. Lijo akmenimis. Sukraujavo statulos. Keleto šventyklų kunigai pranešė apie paaukotas aukas be širdžių ir kepenų. Šakučių Barakuose, kur buvo apgyvendintas Miesto Dalinys, vis pasirodydavo Šėtonas. Devynis vakarus iš eilės virš Bastiono ratus suko juodi grifai. Po to vienas jų išvarė erelį, gyvenusį Popierinio Bokšto viršūnėje.
Astrologai atsisakė skaityti iš žvaigždžių, bijodami dėl savo gyvybių. Gatvėmis klaidžiojo pamišęs pranašas ir skelbė artėjančią pasaulio pabaigą. Bastioną paliko ne tik erelis, nuvyto ir gebenės ant tvirtovės pylimų, užleisdamos vietą vijokliniams augalams, kurie tiktai ryškiausioje saulės šviesoje atrodė ne visiškai juodi.

Bet taip atsitinka kiekvienais metais. Ir tik kvailiai visame kame įžiūri pranašiškus ženklus.

©1984 Glen Cook, “The Black Company”

Talasos prezidentas pareigas ėjo dar tik du mėnesius – ir vis dar niekaip negalėjo susitaikyti su savo nelaime. Tačiau pakeisti jis negalėjo nieko, turėjo kaip išmanydamas geriau susidoroti su tuo bjauriu darbu, užkrautu jam ištisiems trejiems metams. Savaime aišku, reikalauti rezultatų perskaičiavimo nebuvo jokios prasmės: prezidento rinkimų sistema, kurią sudarė tūkstantženklių atsitiktinių skaičių generavimas, buvo artimiausia grynam atsitiktinumui iš visko, ką galėjo pateikti žmogaus išradingumas.

Egzistavo tik penki būdai išvengti pavojaus būti prievarta įgrūstam į prezidento rūmus (dvidešimt kambarių, vienas – pakankamai didelis, kad sutalpintų beveik šimtą svečių). Galėjai būti jaunesnis nei trisdešimties arba vyresnis nei septyniasdešimties, arba nepagydomas ligonis, galėjai turėti psichikos sutrikimų arba galėjai būti padaręs sunkų nusikaltimą. Labai norėdamas prezidentas Edgaras Faradainas galėjo griebtis nebent pastarojo varianto – ir kurį laiką net rimtai svarstė, ar nepasinaudojus tokia išeitimi.

Vis dėlto, nepaisant visų jam asmeniškai sukeltų nepatogumų, prezidentui teko pripažinti, jog šitokia valdžios forma – tikriausiai pati geriausia iš visų žmonijos išrastų. Senoji planeta motina sugaišo ištisus dešimt tūkstančių metų, kol, bandymų ir klaidų, kitąsyk – net ir labai šiurpių klaidų, metodu galiausiai ištobulino šitokią valdymo sistemą.

Kai tik visi suaugę planetos gyventojai įgijo išsilavinimą, siekiantį jų protinio pajėgumo ribas (o kartais, deja, jas net peržengiantį), galiausiai tapo įmanoma realizuoti tikrą demokratiją. Galutiniam žingsniui tereikėjo sukurti žaibiškų asmeninių ryšių sistemą, sujungtą su centriniais kompiuteriais. Pasak istorikų, pirmoji tikra demokratija Žemėje buvo įgyvendinta 2011-aisiais (Žemės) metais šalyje, vadintoje Naująja Zelandija.

Po to būdas išsirinkti valstybės vadovą tapo nebe toks jau ir svarbus. Kai tik visuotinai buvo priimta nuostata, jog bet kas, sąmoningai siekiantis prezidento posto, turi būti automatiškai nušalinamas, vienodai gerai tiko kone kiekviena rinkimų sistema. O iš jų loterija pasirodė esanti pati paprasčiausia.

©1986 Arthur C Clarke, „The Songs of Distant Earth“