Vienaakis sako, kad pranašiškų ženklų ir stebuklų buvo pakankamai. O kad jų nesupratome, mums belieka kaltinti tik save. Vienaakio luošumas jokiu būdu nesumažina jo paties neįtikėtino neįžvalgumo.

Iš giedro dangaus blykstelėję žaibai trenkė į Nekropolio Kalvą. Vienas žaibas atsimušė į antkapyje įspaustą bronzinę lentelę ir ištrynė pusę užrašo. Lijo akmenimis. Sukraujavo statulos. Keleto šventyklų kunigai pranešė apie paaukotas aukas be širdžių ir kepenų. Šakučių Barakuose, kur buvo apgyvendintas Miesto Dalinys, vis pasirodydavo Šėtonas. Devynis vakarus iš eilės virš Bastiono ratus suko juodi grifai. Po to vienas jų išvarė erelį, gyvenusį Popierinio Bokšto viršūnėje.
Astrologai atsisakė skaityti iš žvaigždžių, bijodami dėl savo gyvybių. Gatvėmis klaidžiojo pamišęs pranašas ir skelbė artėjančią pasaulio pabaigą. Bastioną paliko ne tik erelis, nuvyto ir gebenės ant tvirtovės pylimų, užleisdamos vietą vijokliniams augalams, kurie tiktai ryškiausioje saulės šviesoje atrodė ne visiškai juodi.

Bet taip atsitinka kiekvienais metais. Ir tik kvailiai visame kame įžiūri pranašiškus ženklus.

©1984 Glen Cook, “The Black Company”