Ugnius Liogė gali paliudyti, ką aš kokiais 199x-aisiais galvojau apie elektroninę muziką :D Atsimenu, emailais ne tai kad pjovėmės, bet smagiai klaviatūromis žvanginome, kiekvienas savo tiesas įrodinėdami :)

Reikia tik padėkoti Ugniui už kantrybę ir supratingumą bendraujant su karštais jaunikliais (ir už patį bendravimą apskritai), bet galų gale ir man su amžiumi ir velniu uodegoje atsirado iš pradžių tolerancija, o vėliau net ir savotiškas susidomėjimas šia muzikos kryptimi.

Žodžiu, galima vynioti ilgai, galima – trumpai, bet aš pereisiu tiesiog prie reikalo: į Lietuvą atvažiuoja toks Utah Jazz. Ne, ne koks amerikonsų kašio klubo savininkas, o britas, grojantis tokį lengvą ir relaksuojantį drum&bass. Gal kiek ir per lengvą, bet va ta relaksacija daug ką atperka.

Pirmąkart šito vyruko kūrybą išgirdau pernai. Ir nors albumas buvo dar senesnis – 2010-ųjų „Vintage“, vis dėlto džiaugiuosi, kad pradėjau nuo jo. Nes brito debiutas „It’s a Jazz Thing“, kurį suklausiau vėliau, man visgi ne taip įstrigo. Nors įdomių vietų ir ten yra. Beje, pastarasis 2008-ųjų darbas gal net ir energingesnis.

Įspūdžio apie patį „Vintage“ diską kol kas dar nerašysiu – iki šiol jį sukdavau tik fone, ir susivyniodavo jis labai gerai. Bet manau, čia vienas iš tų diskų, kurie verti atskiro įrašo. Kas žino, gal kada ir prisiruošiu ;)