©Martynas Ambrazas
Aha, Postcrossing – čia turbūt viena iš užplūstančių ir nuslūgstančių webo bangų, bet mane ji užkabino tuo, kad sėkmingai į vieną dalyką sujungia du elementus: realųjį pasaulį ir virtualybę. Na, ir eilinį kartą skambiai tariant, panaikina sienas tarp šalių, ar kaip ten…
Esmė paprasta: realių, apčiuopiamų (neelektroninių!!!) atvirukų siuntimas ir gavimas atsitiktinai ištraukiamais adresais. Kiek tavo atvirukų pasieks adresatą, tiek jų gali tikėtis gauti ir tu.
Galime pasveikinti vieni kitus – turime pirmąjį uždokumentuotą kompiuterinių žaidimų maniaką Lietuvoje. Džiaukimės – atrodo, šituo dalyku aplenkėme visus savo pabaltijiškuosius kaimynus :D
Savotiškas sutapimas, bet kažkurį čia rytą mane užvaldžius kažkokioms pacifistinėms nuotaikoms, dar neperskaitęs šitos litro naujienos, kulniuodamas į darbą gromuliavau godas apie smurtą kompiuteriniuose žaidimuose.
Vėl įrašas apie muziką. Apie tokį savotišką projektą, kurio pamatai – metalas, sienos – džiazas, stogas – gryna instrumentalistika, o pastatą bendrai turbūt reikėtų vadinti progresyviuoju roku. Gordian Knot su Sean Malone priešakyje. Ok, ne tiek priešakyje, kiek pirmu iš kairės…
Žinote, pastebėjau vieną įdomų dalyką. Kažkada metalas garsėjo kaip pati garsiausia ir triukšmingiausia muzika, tariamai (vienintelė?) kenkianti ausims. Šiais laikai į kokį stambesnį koncertą benueitum – visur garso lygis patiekiamas toks pats. Ir jis tikrai ne mažas. Def Leppard, Björk, Status Quo – visur garso paduos tiek, kad maža nepasirodys…
Vakar „Utenos“ arenoje griaudėję Status Quo skambėjo kaip kuo tikriausias metalas…
Atsimenu, pirmąkart su Batmanu susidūriau paauglystės pradžioje, einant gal 12-uosius metus, „Pergalės“ kino teatre. Į filmą nusivedė tėtis, ir tai taip pat buvo nemenka įspūdžio dalis :) Pataikėme į „Batman Returns„, kuris iki šiol man buvo mėgstamiausia betmaniados dalimi. Ir štai, po tiek metų „Sugrįžimas“ buvo priverstinai nuplasnotintas į antrąją vietą. O išstūmė jį tik neseniai sužiūrėtas „The Dark Knight„.
Žiūrint istoriškai, galima sakyti, Betmaniada išgyveno tris etapus: romantinį-komiksinį, komiksinį ir sci-fi-treilerinį.
Oficialiai pasirodo spalio 20 dieną. O singlas – „Rock ‘N Roll Train“ – jau artimiausią ketvirtadienį.
O patys eisidesai jau seniai žada ir milšinišką disko pristatymo turą. Nieko nepadarysi, teks jamti, kai Europoje kur arčiau mūsų prašuoliuos…
Tik va įdomu, albumo pavadinimas – atsakas į paskutinį Oziko diską? ;)
Buvo prieš 19 metų. Atsimenat?
Grandinėje stovėjau tarp mamos ir močiutės, netoli Katedros. Atsimenu, labai stebėjausi popieriniais skirtulėliais, pritvirtintais prie žvakių, stabdančiais vaško/parafino varvėjimą – tada man atrodė labai keistas ir įdomus išradimas :)
Bet ta visa masė, kažkuo tikrai vežantys „Bunda jau Baltija“ akordai įsiminė, iki šiol.
Pabudom.
Neužmikim.
Heh, su tokia netrumpa pertrauka… Taigi, šiokia tokia Danijos santrauka:
Kas labiausiai užvežė – visiškas pasitikėjimas šalies piliečiais ir svečiais. Per visą viešėjimo laikotarpį nė karto nebuvome paprašyti parodyti jokių bilietų. Pavyzdžiui, Vikingų muzijuje, susimokėję gavome kažkokius lipdukus, bet jokių bilietų. Dar pagalvojau – o, čia atminimui, bet tai kažkokie labai jau pigūs, akivaizdžiai biudžetiniai. Susikišau į piniginę ir apvaikščiojom visas ekpozicijas, ir tik grįžtant atgal pastebėjom, kad visi įeinantieji klijuojasi tuos lipdukus matomiausiose vietose – ant krūtinių, rankovių ir pan. Tik tada smegenys sugeneravo išvadą, kad čia ir yra bilietai…
Kuo man nepatinka lietuviški muziejai? Nes jie nuobodūs. Ateini, pažiūri į virvelėmis atitvertus eksponatus, perskaitai, kad tai – n-ojo amžiaus originalai arba dar geriau – m-ojo amžiaus kopija ir eini prie kito stendo. Kartoti, kol baigsis muziejus.
Likusiame pasaulyje, kiek jo teko matyti, yra gerokai kitaip. Jei tai ne vien meninė ekspozicija, didelis šansas, kad galėsi nors keletą dalykų pačiupinėti, pakilnoti, pajusti. Ar tiesiog pasilinksminti. Vienas iš geresnių pavyzdžių – Roskildės Vikingų muziejus.
Vos įėjęs į muziejaus teritoriją, savo akimis gali pamatyti, kaip realiu laiku gaminamas vikingų laivas. Gali užuosti dervą ir šviežią medieną. Taip, tiesiai prieš tavo akis muziejaus darbuotojai-entuziastai, ar kaip juos reiktų pavadinti, stato vikingų laivą. Tiesa, truputį pamelavau – tai pamatoma ne iš karto įėjus, prieš tai dar galima pažiūrėti, kaip archeologai preparuoja neseniai iškelto laivo likučius: vėlgi – gyvai, prieš tavo nosį, be jokių atitvėrimų ir pan. Archeologinis workshopas, ar kažkas panašaus. Super.
Šalia laivo statytojų – pažintiniai workshopai vaikams (ir visiems pageidaujantiems). Gali nusikalti monetą, išsikalinėti mjolnyrą ar stebėti, kaip tai daro/moko muziejaus darbuotojai. Visur aplinkui – prieplaukos, kuriose prišvartuotos veikiančios vikingų laivų kopijos. Su kai kuriais lankytojai ir paplukdomi, tik nepataikėm į eksursijų laiką. Už nedidelio kanalo – kaip tik ruošiamos vieno istorinio vikingų žygio atkartojimo sutiktuvės – po kelių mėnesių iš Airijos į Roskildę grįžta prieš kelis metus pastatytas „Sea Stallion„. Ta proga išstatyta žygio į Airiją nuotraukų ekspozicija. Mokslininkai iki šiol spėlioja, ar tie vikingai buvo tikrai tokie kieti, ar čia tik šiuolaikiniams plaukikams taip nesisekė, bet pernai pasiekę Dubliną danai buvo vos gyvi…
Traukiame į ekspozicijų salę. Čia jau nebe kopijos, čia eksponuojamos keturių iš kanalo iškeltų laivų liekanos. Šimtmečius vandenyje pragulėjusios lentos sumontuotos į realų laivo dydį atspindinčius metalinius griaučius, visa tai pastatyta jūros fone – vaizdas nerealus… Taip pat veikia milžiniškas suvenyrų šopas, prekiaujantis viskuo, kas susiję su vikingais – pradedant šaukšteliais, runomis puoštomis skarelėmis ir baigiant runologine literatūra. Deja, daugumos stuffo kainos tokios, kad… na, tourist trap, ko norėt. Bet geras tourist trap. Daugiau tokių.
Ir galų gale patenkame į didžiausią atrakcijų zoną :) Visą salę užima laivų maketai – su kroviniu, burėmis, etc. O kampe… kampe kabo vikingiški rūbai, su visomis instrukcijomis, kaip jie dėvimi. Sprendžiant iš prašmatnumo – gana kilmingų/turtingų vikingų rūbai. Vyro, moters, berniuko ir mergaitės kostiumai. Keista, bet persirenginėja ir „laivuose“ fotografuojasi tik vaikai, suaugusiųjų kostiumai ramiai kabo ant pakabų. Naz neišlaiko. Po kelių minučių neišlaikau ir aš :)
Budintis jaunas salės prižiūrėtojas, stebėjęs mūsų fotosesiją, irgi neišlaiko ir prieina prie manęs: „No, man, I think you miss something… Try the axe!“ Ir nuveda prie ginklų krūvos. Muliažų, žinoma, bet pagamintų iš natūralių medžiagų, tad ir natūralios išvaizdos ir natūralaus svorio. Paskui dar pasičiumpu kalaviją…
Kurį laiką stebėję mūsų show lankytojai irgi sukrunta: jau ir suaugusieji puola prie kostiumų :) Salę paliekame gerokai pagyvėjusią, o prižiūrėtoją – plačiai išsišiepusį ir rodantį „OK!“ :D
Apie vikingus daugmaž tiek. O visos kelionės summa summarum – paskutiniojoje, IV-ojoje dalyje.
Kita diena. O taip. Carlsberg muziejus ir Kopenhagos zoologijos sodas. Alus ir gyvūnai. Probalby, the best things in the world ;) Zoologijos sodas gal ir ne itin ypatingas (Prahos dar vis išlieka geriausiu aplankytu), bet Carlsbergo gamykla – man, kaip aistringam alaus mėgėjui, labai smagus dalykas. Ir pakankamai interaktyvus.
Bet iš pradžių dar trumpai apie Christianiją. Kas nežino, tai – Kopenhagos „Užupio respublika„, tik pasiekusi kiek kitokį lygį. Gal tiksliau būtų sakyti, Rastamanijos respublika – pagrindinis žolės distribucijos centras, visiškai atsi(apsi)pūtusių žmonių rajonas Kopenhagos centre. Skersai išilgai pereinamas per ~15 minučių, su pačia įvairiausia publika pradedant klasikiniais tamsiaodžiais rastamanais ir baigiant beveik visiškai lietuviškai pragertais snukiais. Tik kažkaip paprasčiau ir jaukiau ten. Jausmas toks, kad jei ir gausi į galvą – bent žinosi už ką, taip sakant ;) Fotografuoti viduje griežtai nepageidaujama, tad tenka tenkintis įėjimo į Christianiją vaizdu.
Kelionė į Carlsbergo gamyklą. Wow. That’s good. Taip, pakankamai daug savireklamos, bet kartu ir atspindima alaus istorija, bent jau europinio. Interaktyvios multimedizuotos ekspozicijos – rodomas filmas, kartu apšviečiama ir atitinakma ekspozicijos, šiaip jau skendinčios tamsioje, dalis. Fantastiškai kvepianti grūdų salė. Ir dar begalė visko – pradedant tikrai įspūdinga alaus butelių kolekcija ir baigiant firminiu Carlsberg išvežiojimu transportu, tame tarpe ir gyvais arkliais (ta prasme, gyvais eksponatais-arkliais;). Tiesa, prie butelių etikečių su svastikomis kabo neišvengiamas pasiaiškinimas „Ponai ir ponios, svastika – senas indoeurpietiškas simbolis, reiškiantis saulę, ir „Carlsberg“ jį naudojo dar iki nacistų iškilimo Vokietijoje„…
Trumpai tariant, alaus mėgėjams – apsilankyti privaloma. Suvenyrai irgi geri. Ir praktiški :)
Kopenhagos Zoologijos sodas. Šiaip jau visai neblogai. Bet geriausiu lankytu zoologijos sodu kol kas išlieka Prahos zoologijos sodas. Kopengahiškasis – geroookai mažesnis (tame tarpe – ir voljerai), bet turbūt interaktyvesnis. Be to, sako, vienintelis Europoje, turintis Tasmanijos Velnių (nes lygtais Danijos princesė – iš Tasmanijos), ir kuriuos labai sunku nufotografuoti, nes jis niekaip nenustygsta vietoje :/ Bet užtat galima pačiupinėti kupranugarius. Ir kažkokios rūšies nedideles ožkas, pas kurias tiesiog kviečiama įlipti į aptvarą :) Tiesa, vienas didžiausių įspūdžiu buvo kai einant takeliu, atsidarė kažkokio tarnybinio aptvaro durys ir por jas išėjo… kupranugaris. Ir lėtai nutapnojo tolyn. Tik vėliau pastebėjome šalia einantį žmogų. Taip ir nesupratom, iš kur jie ėjo, bet kadangi pirmasis kurpanugaris buvo nuvestas į kupranugarių aptvarą, ir vietoj jo buvo išvestas kitas, nusprendėm, kad čia gal kokie liūtai ar meškos daro kryžminę liudininkų apklausą, ar panašiai ;)
OK, liko dar kelios pasakojimo dalys – apie Roskildės vikingų muziejų ir dar keletas bendrų įspūdžių ;) To be continued!
