Bradas Pittas, ryjantis filmo biudžetą.
Dideliame sidabriniame ekrane dabar siaučia nauja „mokslinės fantastikos drama“ „Ad Astra“. Bet čia va surašysiu, kodėl tai yra nei mokslinės, nei fantastikos, bet tiesiog psichologinė drama. Tik įspėju: nematę filmo būkit atsargūs, nes kai ką galima interpretuoti kaip spoilerius. Bet kas po ko vyksta ir bendro siužeto pirmoje dalyje nepasakoju – tik miglotą palyginimą. O antroje aiškiai išskirtoje dalyje nagrinėju konkrečius feilus – bet ne scenarijų.
Taigi, sužiūrėtas paskutinysis „Hobitas“. Apibendrinant – daug geriau, nei tikėjausi. Aišku, iš dalies dėl to, kad jau ir nebebuvo ką gadinti, na bet vis tiek džiugu.
Ir gerai, kad serija baigėsi. Nes iš vienos apyplonės knygelės daryti tris filmus — kiek juokinga, juolab, kad išmetus pusę visiškai nereikalingų kovos scenų, neegzistuojančių veikėjų ir siužeto linijų, buvo galima sukalti ir vieną — visai neblogą — filmą. Tikiu, kad kokie Tolkieno fanai ir padarys — kaip kad yra padarę su kitais LotR filmais.
Na bet OK, pasikabinėkim.
Pardaviau sielą ©Sony
Įdomus šiemet spalis pasitaikė. Teko ir pasifilmuoti, ir pačiam filmą pastatyti.
Apie antrąjį nuotykį – kiek vėliau, o dabar apie pirmąjį – nes naujiena tam tikra prasme dar karšta. Praėjusio penktadienio senumo.
Kas seka mane Veidovėlyje, spalio pradžioje galėjo pastebėti, kad vis mesteldavau ką apie vikingus, filmavimus ar bent barzdas. Dabar, kai projektas jau išviešintas, galima ir kažkiek papasakoti.
„Enderio žaidimą“ perskaičiau labai vėlai – pradėjęs savo ketvirtąją gyvenimo dešimtį. Ir, sakyčiau, tai labai gerai – kažkodėl sakoma, kad čia knyga paaugliams (su kuo iš dalies galima sutikti), bet jei būčiau šitą dalyką skaitęs paauglystėje, visa tai būtų suėję kaip geras, intensyvus bajavykas su kai kur gal kiek pernelyg pretenzingomis filosofijomis.
Dabar, kai skaičiau knygą, jau pats turėdamas vaikį, visi tie bajavykizmai atrodė tik kaip fonas, o į pirmą planą išlindo labai daug visokių smagių dalykų, kaip psichologinis teroras, vaikystė, paaukota smurtui vardan visų išgyvenimo, visokios ten filosofijos ir visa kita.
Žinau, kad nelengva, bet įsivaizduokite, kad esate Šekspyro fanas ar fanė. Kaifuojate nuo jo kūrybos pusę savo gyvenimo, bet kartą per metus prisiminimui suskaitote pagrindines pjeses, anksčiau valandomis galėdavote diskutuoti apie jo kūrinius, personažus ir siužetus bei tai, kas slypi už jų.
Matėte visas ligšiol pastatytas Šekspyro pjesių ekranizacijas didiesiems ir mažiesiems ekranams. Vienos patiko labiau, kitos – mažiau, bet štai atėjo laikas naujausiajai – tarkime, „Romeo ir Džuljetai“.
Tiesa, nepavyksta gauti bilietų į normalų seansą – viskas šiais laikais jau 3D, bet tiek to – taip mėgstate Šekspyrą, kad galite pakentėti kelias valandas su tuo papildomu technikos stebuklu ant nosies.
Šviesa užgęsta, ekranas nušvinta… Ir labai greitai suvokiate, kad pirmoji „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacija yra… bajavykas. Read the rest of this entry »
Taip, aš esu kosmoso fanas. Ne toks hardcore, kuris ten visus g, perihelius, albedus ir kitas juodąsias skyles atmintinai žertų, bet man tai įdomu – tiek tema/settingas filmui/knygai/žaidimui, tiek kaip mokslinių veiklų kryptis.
Apie „Gravity“ nežinojau nieko. Bet vakar „Youtube“ kažkaip pataikė pakišti target=“_blank“>treilerį, tai šiandien ir nuėjom pasižiūrėti.
Ar verta žiūrėti?
Viskas priklauso nuo to, ko tikitės.
Pacific Rim
Sakykime taip – aš tikiu technologijomis. Aišku, žodis „tikėti“ turi gana stiprų emocinį užtaisą – koks nors gudrafonas ar 3D printeris man tikrai nėra religija (religijoms, išskyrus jų istorinį-kultūrinį pjūvį, išvis esu alergiškas) – bet aš tikiu, kad mes galime sukurti gerai, o nuo to, kad kažką sukūrėme, gali tikrai tapti geriau ir patogiau.
Aš taip pat labai mėgstu fantastiką. Maginę – mažiau, mokslinę – daugiau. Mėgstu, nes manau, kad jei nesvajosi, tai nieko ir nesukursi. O kūryba, mano požiūriu, yra viskas. Kitaip neįdomu.
Ir aš mėgstu robotus. Ne, nemanau, kad jie pakeis žmogų – ar mus išnaikins (žinoma, jei robotika ir Dirbtinis Intelektas bus kuriamas vadovaujantis sveiko proto principu, daugmaž prisilaikant romantiškų, bet ir gana logiškų trijų Azimovo robotikos taisyklių).
Todėl, sudėjus visus šituos dalykus, nenueiti į „Pacific Rim“ tiesiog negalėjau :)
Nesame sinefilai, bet su Naz (o dabar jau ir su Giriumi) kažkiek filmų pažiūrime. Ne itin daug, gal apie penketą per mėnesį. Apie daugumą net nesinori rašyti – ne tai, kad užtaikome ant kažko itin tragiško, bet filmą, vertą atskiro įrašo – t. y. tokio, kurį atsimeni net ir kitą dieną – pamatau gerokai rečiau, nei norėčiau.
Jau daugiau kaip pusmetis, kai namuose nėra televizoriaus. Tai, kad jis buvo anksčiau, irgi nelabai ką reiškė, nes per paskutinius trejus metus televiziją buvome įjungę berods du kartus.
Dėl tos priežasties ir atsisakėm dėžės. Ir dar – dabar dar galiu visiems sąžiningai sakyti, kad teliką paskutinį kartą žiūrėjau tada, kai per jį rodė išties kažką gero, t.y. mane patį ;) (aha, čia kažkelintą kartą kartojo Kelmickaitės „Kasdienybės aitvarus“ ;) Pasižiūrėjau ir kitą dieną atidavėm.
Bet nepaisant to, serialus žiūrim. Read the rest of this entry »
