RSS

Hobitas – 3, arba gerai, kai jau nebėra ką gadinti

20 Dec

hobbitas-3

Taigi, sužiūrėtas paskutinysis „Hobitas“. Apibendrinant – daug geriau, nei tikėjausi. Aišku, iš dalies dėl to, kad jau ir nebebuvo ką gadinti, na bet vis tiek džiugu.

Ir gerai, kad serija baigėsi. Nes iš vienos apyplonės knygelės daryti tris filmus — kiek juokinga, juolab, kad išmetus pusę visiškai nereikalingų kovos scenų, neegzistuojančių veikėjų ir siužeto linijų, buvo galima sukalti ir vieną — visai neblogą — filmą. Tikiu, kad kokie Tolkieno fanai ir padarys — kaip kad yra padarę su kitais LotR filmais.

Na bet OK, pasikabinėkim.

Pirma į akis krentanti kliurka — net ne iš Tolkieno pasaulio, o tiesiog realistinė — jau per pirmąją filmo minučių dešimtį. Pabėgęs iš kalėjimo Bardas įšoka į namus, iš ginklų stovo pasičiumpa lanką ir oplia — šis iškart su uždėta temple!
Nesu aš didis šaulys — bet pirmąkart matau, kad kas taip laikytų lankus.

Antras juokelis — įsivaizduoju, kaip turėjo ploti per Baino (Bardo sūnaus) snukelį tėvuko improvizuoto lanko templė, kai ji buvo atleista. Auč.

O toliau… toliau smegenys gan greitai apsiprato bei išjungė kritinio mąstymo režimą, ir jokių loginių bei fizikos alertų man nebeišmetinėjo.

Iš keistų režisūrinių sprendimų — man kažkaip labai greitai ir lengvai buvo užlenktas Smaugas. Atskrido, trejetą-ketvertą kartų pralėkė virš Esgarotho, paukšt, paukšt, bam ir viskas. Aišku, iš vienos pusės gerai, kad neištęsta stambiaplanėmis besievakuojančiųjų veidų scenomis, bet visiškai pradingo dramatiškumas.

O ir Smaugas – praskrido pro bokštą, apšaudė jį, nulis reakcijos. Antrąkart skrido, vėl apšaudė — vėl dzin. Ir trečią. It tik gavęs ar ne ketvirtą strėlę, nusprendė Bardu užsiimt. Žinant Smaugo charakterį — nerealu.

Antras nustebimas buvo Dale‘o pozicija — kažkaip per visus „Hobito“ skaitymus (t.y. nuo daugmaž aštuonerių metų) įsivaizdavau, kad jis tiesiog senesnė Esgarotho versija: kiek kitoje vietoje, bet ežero pakrantėje. O čia — tiesiai prieš požeminės karalystės vartus.

Bet atrodo, mano fantazija klydo — paežerėje jis nebuvo, pasitikrinau.

Kas čia dar… a, labai prajuokino desantininkas Beornas, vos ne parašiutu iššokęs iš lėktuvoerelio. Nuliūdino, kad tik tos kelios sekundės jo ir tebuvo — o skinchangeris in rage galėjo gi daug gerų vaizdų duoti.

Trolis su nukirstom galūnėm ir vietoje jų įstatytomis kuokomis — ir dar kažkokiomis grandinėmis, įvertomis į akis — labiau tiko siaubiakui, nei pasakai vaikams (kas iš tiesų turėtų būti „Hobitas“).

Thorino ir dvylikos nykštukų įsijungimo į mūšį efektingumas man kėlė abejones net ir skaitant knygą — ką gali padaryti papildomi trylika vyrukų, kai tarpusavyje skerdžiasi ištisos armijos? — bet filme atrodė išvis itin abejotinai.

Thorino ir Azogo dvikova — pernelyg ištęsta. Bet turiu padėkoti Peteriui Jacksonui, kad vis dėlto susimylėjo ir išlaikė knygynį tikslumą, t.y. nužudė tiek Filį, tiek Kilį, tiek Thoriną. O tai jau buvo gandų, kad Thorinas išgyvens – dėl ko labai pykau.

Thorino beprotybė — labai ištęsta ir gerokai sustiprinta, bet vis dėlto turbūt buvo verta taip daryti. Užtat kam tiek dėmesio tam kažkokiam exburmistro asistentui, kurio nei knygoje buvo, nei jis ką reikšmingo filme nuveikė ar prikliaulino — ir net efektingai nenumirė?

Didelė pagarba už paskutiniąją Thorino kalbą — už tai, kad tikrai arti originalui.

O vienas didžiausių filmo gėrių — titrų daina, kurią, jei dar nežinote, atliko ne kas kitas, o Pippinas, t.y. Billy Boydas:

 

Taigi, Hobitiada baigėsi.

Kas toliau, misteri Jacksonai? TV serialas pagal „Silmarilioną“?

Tikiuosi, ne.

 
Leave a comment

Posted by on 2014 gruodžio 20 in Matyti

 

Tags: , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos