RSS

Trys dienos vikingu (pirma dalis)

09 Nov
Welcome to the Future of Play ©Sony

Pardaviau sielą ©Sony

Įdomus šiemet spalis pasitaikė. Teko ir pasifilmuoti, ir pačiam filmą pastatyti.

Apie antrąjį nuotykį – kiek vėliau, o dabar apie pirmąjį – nes naujiena tam tikra prasme dar karšta. Praėjusio penktadienio senumo.

Kas seka mane Veidovėlyje, spalio pradžioje galėjo pastebėti, kad vis mesteldavau ką apie vikingus, filmavimus ar bent barzdas. Dabar, kai projektas jau išviešintas, galima ir kažkiek papasakoti.

Ne, tai buvo ne filmas. Tai buvo „Sony“ reklama naujai žaidimų konsolės „Playstation 4“ galimybei (žmoniškai kalbant – feature‘ui) ­pristatyti — „Share Play“.

Kad daug neaiškinti — ir pati reklama, viską puikiai paaiškinanti.

Filmavimas vyko dvi dienas, dar vieną — fotosesija va šitam paveikslėliui (jei ką, jis iš tiesų sudurstytas iš kokių 5-6 atskirai sufotografuotų scenų):

Welcome to the Future of Play ©Sony ©Vincent Dixon

Welcome to the Future of Play
©Sony ©Vincent Dixon

Barzda atsiperka

Iki šiol, kai kas kibdavo klausinėti, kodėl nešioju barzdą, sakydavau, kad dėl šilumos žiemą. Kas, žinoma, yra tik pusė tiesos, nes vasarą barzda nėra labai geras atributas.

Bet dabar jau galėsiu sakyti, kad ir dėl pinigų. Nes ne tik ant skutimosi priemonių sutaupai, bet dar žiūrėk kartais ir visai neblogą sumelę sugeneruoja. Ir kalba čia ne apie kelis varganus šimtelius.

Nes viskas būtent ir prasidėjo nuo barzdos —­ vienoje Veidovėlio grupėje pastebėjau skelbimą, kad ieškomi barzdočiai —­ filmavimuisi, vikingų tema.

Tema — artima. Barzda, gaurai — yra. Tai ar aš ne ryžas, kad nepabandyčiau? (žinokit, prie tam tikros šviesos tikrai ryžas).

Roskildėje

Nuoširdžiai Jūsų Roskildėje
Foto ©Naz

Brūkštelėjau laišką, pridėjau kelias nuotraukas  iš Vikingų muziejaus Roskildėje — na, ir sulaukiau skambučio — „ar ateitumėte bandymams prieš kamerą?

Žinoma, nuėjau. Smagiai pasitūsinau, pariaumojau, gaurais pasiplaiksčiau. Prodiuserė buvo nuoširdžiai susižavėjusi, kad per kastingą net suprakaitavau. Bet tai o kaip kitaip — juk kaip nebūna truputį nėščių, taip ir truputį vikingų nebūna. Arba dirbi iš širdies, arba ne.

Tiesa, ne viskas sekėsi taip, kaip reikėjo. Kastingas vyko ne tik į vikingų, bet ir į priešingos — saksų kaimiečių — pusės rolę. Sakytumėt, kaimietį vaidinti lengviau?

Ha!

— Gerai, o dabar parodykit, kaip jūs išsigąstat… ne, čia viskas gerai, bet gavosi piktas… gerai, dar kartą… ne, ir vėl piktas… na, įsivaizduokit, jus ietimi nori nužudyti… aha… na, tiek to, važiuojam toliau…

Tik jau videobandymus baigiant, sulaukiau klausimo prislopintu balsu — tai jau iškart ženklas, kad bus apie pinigus — jei nepraeitumėt į pagrindinę rolę, ar sutiktumėte masuotei?

Whoa? O tai čia ne tik į masuotę? Bet tai o kokios tada masuotės kainos? Kiek? Čia už valandą? UŽ DIENĄ???
Ne, ačiū. Bet tai jei kas, skambinkite!

Taip iš anksto palaidojęs viltis (NOT!) apie savo debiutą vaizdo reklamoje — aha, va taip bičas iš gatvės iškart ir patenka į pagrindinius — patraukiau savais keliais.

Bet po kelių dienų vėl sulaukiau skambučio — „režisierius jus atrinko, ar galite ateiti į prisimatavimus ir treniruotę?

Dar iki kamerų

Prisimatavimas ­— skamba gana išdidžiai, ar ne? Iškart pradedi galvoti apie kostiumininkus, kurie tau individualiai parenka geriausią kostiumą,  siuvėjus, su tais vyniojamais metrais ant kaklų, besisukančius aplinkui, dar porą asistentų, laikančių tavo kavą ar viskį, kol visi kiti tave rengia?

Realybė kiek kita — tai yra nedidelė salytė, kurioje vienu metu rengiasi apie dešimt žmonių. Tiesą sakant, konvejeris.

Aha, labas. Koks vardas? Batų dydis? Gerai, pabandyk šituos. Per maži? Hm, bandyk šitas kelnes, aš tol didesnius batus atnešiu. Ne, lievai atrodo šitos, bandyk anas. Hm… ai, bus gerai…

Rengė mus trys ar keturios lietuvaitės, viena amerikietė, besigirianti, kad yra rengusi kažkokį Gandolfinį (kai perklausiau, gal kartais Geldofą, tai taaaaip pažiūrėjo į mane… ir dar paklausė, kas tas Geldofas. Ot išsilavinimas žmonių…) ir viena britė. O gal irgi amerikietė. Bet ta antra tai labai maloni, draugiška ir visiškai nepasikėlusi buvo.

XXX Viking

Sexy, right?

Iš visų jėgų stengiausi išvengti raguoto šalmo. Dėl to gavau beragį, bet su kuriuo galima drąsiai vaidinti sadomazo vikingą. Daug kažkokių spygliukų, kiti BDSM labai jau primenantys atributai… Užbėgant už akių — vos tik režisierius pamatė mane su juo, liepė tuoj pat nusiimti.

Ir ačiū Wotanui…

Galiausiai, kai jau prirengti (ant savęs priskaičiavau 6 sluoksnius) išžvangėjome į lauką, čia susitikome su režisieriumi ir executive producer, ar kaip tai pavadinti.

Režisierius Rubenas — labai draugiškas, ramus ir net, sakyčiau, inteligentiškas amerikietis iš LA – ir beje, per visas tris dienas nuolat gyręs, drąsinęs ir kitaip morališkai palaikęs tą visą mūsų vaidinančių beždžionių būrį. Tik dauguma to neturėjo galimybės patirti, nes kažkaip ar su per didele pagarba į jį žiūrėjo ir bijojo arčiau prieiti, ar kažką. Tas lietuviškas kuklumas — ateina pas masuotę pats režisierius, sako — vyrai, gal kas norit pamatyt, kaip atrodo nufilmuota scena? Žinokit, super!
Nueina su juo kokie 2-3. Iš ~70.

Aš tuo tarpu visą laiką stengiausi maltis šalia. Gi įdomi ta filmavimo pro lygmeniu virtuvė. Tai ir kavos filmavimo aikštelėj su juo pagėrėm (kava tik crew ir primary castui, bet patys crew man į rankas bruko), ir per pertraukas apie gyvenimą paplepėti spėjom.

Executive prodiuseris Patrickas — vyresnis, energingesnis ir triukšmingesnis. Tiesą sakant, jis ir buvo ta valdančioji ranka — režisierius sakydavo, ko nori, prodiuseris tai įgyvendindavo.

Susipažinus su crew, buvome pakviesti į treniruočių aikštę. Ir čia nušvito pirmoji šlovė.

Žinote tas slow motion scenas filmuose, kur kokia nors herojų komanda sulėtintai įžengia į sceną? Na, kaip tie kosminiai kalnakasiai „Armageddone“ į pakilimo aikštelę, ar pan.?

Repetiija. Apie 10 cm aukštesnis ir bentketvirčio metro platesnis. Foto ©Giedrius

Repeticija. Apie 10 cm aukštesnis ir kokiu ketvirčiu metro platesnis – užtat TIKRAI nešalta.
Foto ©Giedrius

Vėliau režisierius, sakė, kad mūsų įėjimas atrodė lygiai taip pat — keturi ar penki beveik dvimetriniai gauruoti šarvuoti kariai lėtu žingsniu žvangėdami eina į mūšio lauką, ir žiūrovui jau iš anksto aišku, kas čia tėkš paskutinį smūgį.

Tik va tas slow motion iš tiesų gavosi dėl labai jau proziškų priežasčių — vienas be jam įprastų akinių, todėl kelias dar nelabai gerai matosi;  kitam ne savi batai koją spaudžia, o trečias gavo tokį kostiumą, kad intensyviau mostelėjus, pusė rankos šarvo nukrenta.

Galiausiai mus pristato prie instruktorių. Iš pradžių — prie bendrų, dirbančių su masuote (trys kirčiai, trys atrėmimai), bet paskui mus kelis pasišaukia atskirai.

Ir čia po truputį viskas pradeda aiškėti. Pasirodo, keliese esame atrinkti į featured extra t.y. antraplanius aktorius. Tokius, kurie ne ten kažkur fone mojuosis guminiais ir faneriniais kalavijais, bet pateks į kadrą šalia pagrindinių aktorių. Tokiems darbo, iš vienos pusės, mažiau, iš kitos pusės — jis sudėtingesnis. Kai pirmam plane šmėkščioji, šmėkščioti turi gerai. O tam nemažai įdėt darbo reikia, net ir vienam judesiui, kuris kadre gal pusę sekundės truks.

Mane ir kolegą Giedrių (blemba, susipažinau su žmogumi, kuriam iki savo gyvenimo pabaigos pavydėsiu barzdos) pristato dirbti su kaskadininkais.

Vėliau sužinojau, kad dirbome su Lietuvos kaskadininkų grietinėle („VilKas“) — mums su Giedriumi teko „kirsti“ patį Slavą Samuchovą, o mus, kaip featured extras, instruktavo pats Saulius Janavičius.

Bet tuo metu tai buvo tiesiog Slava, kuris džiaugėsi, kaip čia viskas lengva šįkart, nes kristi galima ant kilimėlio, o ne pliko asfalto — ir tiesiog Saulius. Kuris viską žiūrėjo iš šalies ir patarinėjo.

Buvo ir daugiau kietų vaikinų iš kaskadininkų chebros — ir man buvo tikrai didelė garbė buvo su jais dirbti — bet, deja, dėl įspūdžių antplūdžio ir susikaupimo, nukreipto į kitur, nė vardų neįsidėmėjau :/
Užtat — vaikinai, jei kas skaitysite šitą įrašą — būtinai susisiekite su manimi. Jaučiuosi labai stipriai skolingas Jums.

Bent jau alaus.

Grįžtant prie temos — tai, ką matėte reklamoje, yra daugmaž trečdalis to, kam mes visi ruošėmės ir kas buvo nufilmuota. Iš tiesų buvo planuojamas daug didesnis Gigantic Viking (taip scripte buvo apibūdinta rolė, kuriai galiausiai buvau atrinktas) praėjimas — iš viso trys pozicijos, trys aukos, trys smūgiai, trys stuntai, neskaičiuojant to vargšo negriuko — bet turim, ką turim.

Bet galiausiai — gal netgi toks, koks dabar yra — charakteringesnis Gigantic Viking gavosi: ne tiesiog berserkas, o toks su savo stiliuku, skydą mylintis ;)

Tiesa, kas dėl skydo — gerai, kad tarp treniruotės ir filmavimo pradžios buvo poros dienų pertrauka. Nes jau po repeticijos tas raumuo ties alkūne oho kaip pasijautė, o kas jo dar laukė toliau…

Bet apie tai — kitą kartą.

 To be continued.

 
2 Comments

Posted by on 2014 lapkričio 9 in Matyti, Taaaip..., Žaisti

 

Tags: , , ,

2 responses to “Trys dienos vikingu (pirma dalis)

  1. Darau, Blė

    2014 lapkričio 10 at 10:15

    Bbd ant politkorektiškumo — gerai negrą nukirtai!

     
  2. Adis

    2014 lapkričio 10 at 12:24

    Jo, ten buvo kikenimų, kad kiekvienas skinas turbūt svajotų tokią rolę gauti ;)

    Bet šiaip tai ten man visai nejauku buvo. Viskas OK, krisdavo ant kilimėlio, aišku, bet tai paskaičiavau – apie 20 dublių mes tą koliziją filmavom. O negriukas – ne kaskadininkas, bet paprastas aktorius. Matėsi, nelabai moka kristi, ir nelabai malonu jam po kokio dešimto karto :/

    Man, beje, irgi. Kad ir nedidelis svoris palyginus, bet kai jis tau 20 kartų plojasi į petį – ne kažką.

    O pats aktorius tai labai fainas ir linksmas. Gaila, nepavyko ištempt kur alaus.

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos