Prieš važduodamas, apie Skansen prisiskaičiau, kad čia yra atseit skandinaviškos Rumšiškės.
Kažkiek tiesos čia yra, bet tik tokiu atveju, jei čia būtų ne tik Rumšiškės, bet ir tos etnografinės Klaipėdos Jūrų Muziejaus sodybos, Jūrų Muziejaus Akvariumas, Kauno Zoologijos sodas ir dar velniai žino kas — ir viskas viename. Ir dar visa tai būtų įtaisyta ant kokio Altanos kalno, kad tuo pačiu dar ir Vilniaus panoramą galėtum patogiai painstagraminti.
Andrius Užkalnis pagal savo pažiūras gali mane visiškai teisėtai tarkuoti — tam tikros kaimietiškumo temos man visai maloniai rezonuoja. Pagrinde optiškai (t.y, fotografine prasme), tiek lingvistiškai (šnekta, tarmės. Žinokit, aš kaifuoju nuo tarmių!) — va tik mentaliteto prasme nelabai.
Bet va pasirodo, mane veža ne vien lietuviškai kaimietiškos temos. Dar ir estiškos (Oskaro Lutso „Pavasaris“), ir suomiškos (Arto Pasasilinna „Kaukiantis Malūnininkas“), ir islandiškos (Sjóno „Baldras, šešėlio sūnus“) ir švediškos (Astrid Lindgren „Emilis iš Lionenbergos“). Tiksliau, šitos net labiau, bo visokios ten žemaitės yra totali migduva.
Ne veltui Emilį miniu paskutinį (beje, įdomi trivia — Jan Ohlson, filme vaidinęs Emilį, dabar yra profesionalus kompiuterijos inžinierius) — čia tam, kad visas tolesnis pasakojimas gražiai ir nuosekliai susirištų.
Tai va, man vaikystėje filmas „Emilis iš Lionenbergos“ buvo jei ne toje pačioje lygoje, kaip ir „Robin of Sherwood“ ar „Meškutė Nida“, tai bent panašioje. Tiesa, Lietuvos Televizija beros jį rodydavo dalimis, tai gaudavosi toks kaip ir serialas — lygiai kaip ir kiti du minėti.
Ir iš čia turbūt man ir kilo ta idiliška miailė skandinaviškam kaimui. Tokiam pakankamai artimam lietuviškajam, bet kiek spalvotesniam, grynai kolorito prasme (kaip žinia, mūsuose kaimo trobas ne itin spalvingai dažydavo, bo tai kaštavo)
Tad grįžtant prie Skansen — man tai buvo jausmas, lyg pasibastyti po „Emilio iš Lionenbergos“ filmavimo aikštelę: ir jau viskas kažkiek matyta, ir gražu, ir beveik sava. Nes ir geografinė platuma iš esmės ta pati, ir gamta tokia tai pati. Tik ūkininkavimo rakandai kiek skiriasi. Bet ir tai ne baisingai.
Kada paskutinį kartą kasėte tarpuragį Baphometui? O iš tiesų tai čia yra osom treniruota ožkytė: pamato lankytoją, atbėga, iškiša kaktą per aptvaro lentų tarpą, išbūna pakasoma ir vėl nubėga. O šalia aptvaro yra ženklas „po kasymo prašome nusiplauti rankas“ ir čia pat kriauklė su tekančiu vandeniu įrengta
O be visų kaimietiškumų, ten dar yra ir zoologijos sodas. Tiksliau, net du.
Pirmasis — egzotinis, ir net pavadintas akvariumu. Nors iš tiesų ten daugiau terariumas, ir tai tik kiek daugiau nei pusė ekspozicijos už stiklo. Bet nuo to ne ką mažiau smagesnis. Tiesa, už jį mokėti reikia jau atskirai, bet tikrai verta.
Ypač, jei ateini „Skansenui“ iškart atsidarius. Nes vat įžengi į tą akvazooterariumą, o pirmas dalykas, kas tave pasitinka, tai mieguistų (ar pagiringų, sunku suprasti) lemūrų krūva. Nori — apeik, nori — paspirk, nori — pakasyk. Ir sėdi bei markstosi jie ten visi kaip gerai atbaliavojusi chebra, kuri tik mineralinio laukia.
Pavianai, matyt, švenčia dar stipriau, nes juos laiko tik už tvirto stiklo. O šiaip jau jie ten Indiana Jones filmavimo aikštelėje užstrigę. Kažkoks nulėkęs nuo trasos džipas, ir panašiai.
Yra ir visa kolekcija mielų mažų mirtinai nuodingų varlyčių, kurių nuodais Amazonės indėnai savo pučiamas strėlytes sutepdavo:
Be šitų, yra dar galybė gyvūnų, kurie arba miegojo, arba buvo per greiti, arba buvo per drėgna juos fotografuoti. Scinkai, kelių rūšių pitonai, poros rūšių darbo parcyjos rinkėjai marmozetės, iguanos (turinčios darbą), chameleonai, dvipirščiai tinginiai, kaimaniniai driežai, boa, kobros, net tigrinis ryklys, raja ir dar tas gigamoliuskas, į kurio geldą jei jau įkiši ranką, tai nebepaleis – ir dar dešimtys egzotiškų gyvūnų. Žodžiu, 120 SEK (13€) suaugusiems ir perpus vaikams, bet jei lankysitės Skansene, tikrai nepagailėkite finansų ir užeikite.
Kitoje Skanseno dalyje veikia ir Šiaurės šalių gyvūnijos zoologijos ekspozicija. Kasomąją ožką jau matėte, o čia – kiti zoologijos sodo darbuotojai:
Tai šįkart daugmaž tiek Jei būsite Stokholme – labai rekomenduoju užsukti, tikrai įdomiau ir įvairiau už Rumšiškes. Ir veiklų yra visokių, galima laisvai praleisti pusdienį – mes ar ne tą pačią dieną turėjom vykti namo, į Lietuvą, tai pralėkėm gana paskubomis. Kai vėl būsiu Stokholme – jei tik bus laiko, vėl būtinai eisiu.
Kainos – 150 SEK (16€) suaugusiam, 60 SEK (6,5€) vaikams nuo 6 metų, o jaunesniems – nemokamai.
Aha, o dėl bagažinio pilnaketurmečio – gyvūnai, žinoma, labai patiko (ypač akvazooterariumas), bet kad reikia nemažai vaikščioti – jau nebe taip labai buvo sužavėtas. Ir gerai, kad kai grįžinėjome autobusu atgal, sėdėjome kitoje autobuso pusėje nei ta, per kurią Junibackenas pakeliui matytųsi – nes būtų buvę labai ilgesingi žvilgsniai ta kryptimi.
Bet apibendrinant – taip, vaikams ten tikrai yra ką veikti. Jei atvažiavot su atžalom, verta temptis į tą kalną.
Visas pasakojimas: pirma dalis, antra, trečia, ketvirta, o paskutinę – penktąją – ką tik ir perskaitėte.
Ele
2015 gruodžio 19 at 18:06
Osle mes labai panašiai tūsinomės (http://kootvela.blogspot.lt/2015/07/kutvela-keliauja-i-osla-antroji-diena.html). O va lietuvių Rumšiškėse buvau mokyklos laikais, tai nieko ir nepamenu. Gal reiktų kada nuvažiuoti?
Adis
2015 gruodžio 19 at 19:13
Aš pirmąkart Rumšiškėse buvau mokykloje, antrąkart – pernai, saksus lupau.
Tai nesakyčiau, kad Rumšiškės būtų itin pasikeitusios :)
CH
2015 gruodžio 19 at 18:39
Fainai taip kazkaip susiskaite:) :) paziurejau tik del Sveisku kaimu o perskaiciau viska. Tamsta pasikelei metrastininko skila :)
Adis
2015 gruodžio 19 at 19:12
Čiū!