Antrąją dieną elgėmės kukliau: griebėme tik vieną — bet užtat, kaip paaiškėjo, tikrai įspūdingą — muziejų.

Aš mėgstu muziejus. Mažiausiai – visokius meno, daugiausiai – istorinius, ir man ten įdomiausia ne konkretūs eksponatai, o ekspozicijos idėja, jos išpildymas. Todėl tol trauksiu per dantį Lietuvos Nacionalinį, kol jie nepasikeis, ir girsiu kažkada veikusią baltų papuošalų ekspoziciją Taikomajame (liaudiškai – Arsenale), kuri šiaip jau irgi nebuvo labai jau kažkas, bet per visą skrybėlę aukščiau už visas kitas mano matytas lietuviškas muziejų ekspozicijas.

Kodėl keiksnoju ir dar turbūt ilgai keiksnosiu Nacionalinį? Nes rūbai, pakabinti ant pakabų ir pakišti po stiklais, niekam neįdomu. Ir nereikia teisintis, kad čia va, autentiški kažkurio ten amžiaus originalai – žmonėms reikia ne tik autentikos, bet ir show, enternainmento. Ir tiems, kam rūbai įdomu, nori juos pačiupinėti, pajusti, pasimatuoti. Tad geriau jau dėtų jie tuos savo originalus į vakuumines permatomas spintas, o šalia kabintų kopijas, replikas ir instrukcijas, kaip čia reikėtų apsirengti, kad galėtum įsijausti į IX a. kuršį ar aukštaitį.

Dar ko reikia istoriniuose muziejuose – interaktyvumo ir eksponatų, esančių šiapus stelažų. Monetų krūva po stiklu taip ir liks apmusijusių geležiukų krūva, o surūdijusi kalavijo liekana – kažkokiu neaiškiu gelžgaliu, jei tinkamai viso to neapšviesi, neapipavidalinsi ir nepateiksi.

Štai pavyzdžiui, didžiausias vikingų lobis – tamsioje salėje žiba tviska stelažuose, o ant grindų dar ir projekcija, rodanti, kaip realiai jis gulėjo žemėje, kai jį atkapstė archeologai. Visa tai sukuria ir paslaptingumo, ir mistiškumo, ir pasakiškumo atsmoferą, kas tampa smagia tam tikro show dalimi. Ką paskui ilgai prisimeni.

Arba tie parūdiję gelžgaliai aka kardai ar šarvai – kodėl iš jų nepadarius mūšio salės, į kurią užėjus, gauni tokią erdvinę kautynių riksmų ir žvangėjimo kakofoniją, kad tikrai pasijunti kovos lauko centre?

Kaip jau turbūt supratote, visa tai yra „Historiska Museet“, ir tai puikiai veikia.

Na ir žinoma, veiklos pasiūla mažiausiems muziejaus lankytojams. Švedai suteikia galimybę padėti kalviui rekonstruktoriui, senosiomis technologijomis gaminančiam šakutę – gali papūsti jam dumples, gali stebėti, kaip muziejaus kieme kepama duona, gali pašaudyti lanku į taikinius – strėlės, žinoma, su guminiais siurbtukais gale, bet lankai – sportinio pavyzdžio ir natūralaus dydžio, ir visai neblogo tamprumo, kad net man teko pasistengti, kad strėlė nuskrietų tuos kelis metrus.

 

Žodžiu, kur jau kur, bet istorinės temos muziejuose tikrai galima sužibėti ne vien pačiais eksponatais. Greičiau pas mus tokia paradigma ateitų.

Tai ta proga – visokių vaizdų:

A, o kaip gi su pilnaketurmečiu jaunuoliu? Tokiems, žinia, visokie muziejai nėra itin įdomūs — tol, kol juose galima tik dėbsoti į visokius neaiškius daiktus, ir nieko čiupinėti neleidžiama.

Jaunuoliui „Medieval massacre“ ekspozicija, kur buvo daug kaukolių ir pan., žinoma, buvo baisoka, bet keliolikos minučių filmą apie kultūrą (beje, praktiškai beveik apie tai, ką aš „Riedančių Uolų“ disclaimeryje esu surašęs) sužiūrėjo, nes tiek salė buvo įdomi (trys ekranai iš trijų pusių), tiek vaizdai suprantami ir atpažįstami.

Didžiosios ekspozicijos dalies, žinoma, nesuprato ir kažkiek prazirzė, bet muziejaus kieme, kur pilna edukacinės veiklos, kaifavo: į vikingišką laivą baseine lipo ir irklavo, kaip kalvis kala labai įdėmiai ir kantriai žiūrėjo (aš net likau apstulbęs nuo tokios kantrybės. Kad kokias 3-4 minutes išstovėtų vienoje vietoje ir neištartų nė žodžio, mūsų vaikinui labai jau neįprasta), iš lanko šaudė ir suprato, kad tai gerokai sunkiau, nei atrodo multike. O mėtyti Mlojnirrą žaidžiant kažkokią supaprastintą kubbo versiją buvo išvis kaifas.

Beje, mane sužavėjo ir dar viena atrakcija, įrengta vaikams: galimybė pasijusti archeologu. Pasienyje įrengtos trys smėlio dėžės, jų dugne įmontuoti radiniai, viskas užpilta žemių imitacija ir pridėta visų tų kastuvėlių, šepetėlių ir viso kito archeodžiaugsmo, o vaikai ten kapstosi ir kaifuoja.

Trys dėžės rodo trijų skirtingų lokacijų imitacijas: kaimo gatvę, kelių kryžkelę ir kalvą. Visų radiniai, žinoma, skiriasi.

Tad nuosprendis — vestis vaikus į „Historiska“ tikrai galima ir verta, tik reikia skirti laiko būtent jų veikloms.

Bilietas suaugusiems kainuoja 100 SEK (11€), vaikams iki 18 metų įėjimas nemokamas.

Pirma kelionės dalis aprašyta čia, antrąją dalį ką tik perskaitėte, trečia yra čia, ketvirta – čia, o penkta – čia.