(Ankstesnės įrašų ciklo apie piratavimą dalys – čia, čia ir čia.)

Šiandien – gimtadienis. Prieš ketverius metus Lietuvos parduotuvėse pasirodė pirmasis lietuviškas stambiabiudžetinis (na, čia kaip pilnametražis kinematografijoje ;) kompiuterinis žaidimas, „PSI: Sibiro Konfliktas„. Kuo tai susiję su įrašo pavadinimu ir tema? Tuo, kad man tai buvo tikrai nemaža ir tikrai maloni patirtis, ir kad iš tiesų būtent šis dalykas ir įkvėpė visą šitą piratinį ciklą.

Bet pati ciklo idėja gimė iš Eugenijaus ir jo įrašo apie LANVA kovas. Jei tiksliau, tai nuo šios frazės:

Pykdo mane tai, kad vagiantys (taip taip nevyniokim žodžių į vatą) tuo dažnai netgi didžiuojasi ir giriasi… O Lietuvos vaikai, paaugliai ir šiaip jauni žmonės tuos žmones, kurie perka legalią produkciją laiko visiškais besmegeniais neturinčiais kur dėti pinigų AR tiesiog nemokančiais pasivogti. Piratauti tapo ne tik madinga, bet ir “kieta”. Pirmam pavogti ir pažiūrėti naujausio filmo DVD rip’ą tapo tiesiog garbės reikalas.

Perskaitęs šiuos sakinius, pritariamai pakinkavau galva – prisiminiau, kai po žinutėmis apie netrukus pasirodysiantį pirmą tokį lietuvišką žaidimą, sulaukdavai komentarų „aij, palauksiu, kol emule pasirodys, nx pirkti„. Nors žaidimas (2CD) pasirodymo metu kainavo 30 LTL – aišku, ne pačią mažiausią, bet mano vertinimu, optimalią sumą.

Tiesa, mano žiniomis, Emule jis taip ir nepasirodė – gal dėl to, kad naudojome tuomet naujausią ir dar nenulaužtą StarForce versiją (nors pats nelabai tikiu šia priežastimi), gal dėl to, kad tarp lietuvių nelabai yra hakerių, o tuo metu „PSI“ dar nebuvo pasirodęs kitose šalyse. O kai ir pasirodė už Lietuvos ribų – nebuvo blokbasteris, kurį vertėtų laužti, nors šiaip jau pardavimai, kiek girdėjau, buvo visai neblogi.

Taigi, „palauksiu, kol emule atsiras„. Pikta? Pikta.

Bet…

Iš tiesų, kaip žaidėjui žinoti, ar verta išleisti net ir tuos 30 LTL? Demo versija? Taip, buvome išleidę, bet spaudžiančių deadline dėka ji buvo tokia klaiki, kad aš pats, nieko nežinodamas apie žaidimą ir nuomonę susidarydamas tik iš demo, tikrai nebūčiau pirkęs žaidimo :D Ir man iki šiol mistika, kaip žmonės sugebėjo išlaužti gerų atsiliepimų po tokios demonstracijos – su krūva klaidų, beveik jokio įgarsinimo ir tik dviem misijomis, jei neklystu. Suveikė patriotiškumas?.. Galbūt… Na, bet kuriuo atveju, labai ačiū visiems, tarusiems gerą žodį ir palaikiusiems tuo nelengvu, bet įdomiu metu :)

Gerai, kas dar lieka be demo? Screenshotai? Na, jei atvirai, tai PSI atveju jie irgi buvo kraupoki, nes šiaip jau žaidžiant grafika atrodė tikrai nebloga ir pakankamai šiuolaikiška. Kiek supratau, grafikos variklis tiesiog nebuvo pritaikytas screenshotams. Žodžiu, dar vienas pirkėjo sudominimo būdas atkrenta…

Šitoje vietoje mesiu mintį toje vietoje, kur ji guli, ir šoktelėsiu į kitą temą.

O šuolis toks: dabar, tarp mano kompiuteryje esančių 12 žaidimų – nė vieno nelegalaus. Ne, ir nė vieno nemokamo šiaip jau. Visi pirkti. Kokie tai žaidimai ir kodėl aš juos pirkau?

Tai žaidimai, kuriuos esu perėjęs (ar beveik perėjęs) po keletą kartų. Tai žaidimai, kurie man patiko tiek, jog žinau, kad norėsiu juos peržaisti ir vėliau – po metų, dvejų, trejų pertraukos. Be abejo, ne visi kainavo brangiai – daugiau nei 60 LTL esu mokėjęs gal kokius 3-4 kartus (čia neskaičiuojant World of Warcraft su visais jo išplėtimais ir abonementiniu mokesčiu). Dažniausia kaina – 6-10 USD.

Taip, perku juos iš GOG.com. Taip, ten naujienų nėra. Dauguma – 10-ies metų ir senesni. Bet va ta laiko perspektyva man ir yra didžiausias garantas – jei po tiek laiko aš dar atsimenu žaidimą, jis man sukelia malonius prisiminimus, o dar ir kaina man priimtina – kodėl nepirkti?

Metų pradžioje buvau pasiskolinęs konsolę, PlayStation 3. Su krūvele naujausių, šiuolaikinių žaidimų. Išbandžiau visus. Taip pat ir konsolėje buvusias demo. Dabar va svarstau, kiek iš jų norėčiau pažaisti dar kartą, ir atsakymas yra… VIENĄ. Kiti man nepatiko arba nepaliko jokio įspūdžio. Jei būčiau pirkęs, dabar keikčiausi ir ieškočiau, kam iškišti, o ten jau visai kitokios sumos…

Taigi, bent jau man apsisprendimui reikia laiko. Tiksliau, laiko „du kartus“ – ir tos mūsų įprastinės tėkmės, ir paties žaidimo laiko. O va šito dažniausiai ir pasigendu demonstracinėse versijose. Vienas-du lygiai, viena-dvi misijos, viena-dvi savaitės (paskutinis atvejis taikomas MMOG). Mano supratimu, ekonomiškai naudingiau būtų žaidėją įaistrinti tiek, kad jis nieko negalvodamas pultų nešti tau pinigus, kad tik galėtų žaisti toliau, toliau, TOLIAU, o ne „suteikti galimybę jam susipažinti su produktu„.

Panašu, kad kai kurie žaidimų kūrėjai tai irgi suprato. O kokia, mano manymu būtų ideali demo? Na, ne mažiau 30% viso žaidimo. Per tiek (žaidimo) laiko realiai jau galima apsispręsti, ar norį už tokį dalyką mokėti pinigus, ar ne (gerai, gerai – klausimas ne tik apie apsisprendimą, bet ir užsikabliavimą ;). MMOG atveju, mano nuomone, būtų protingiau riboti ne demonstracinį laiką, o personažo pasiekiamą lygį, susikraunamą turtą ar dar kokius prie žaidžiamo personažo, o ne žaidėjo laiko pririštus atributus.

Taigi, apibendrinant: žaidimus perku tik tuos, dėl kurių esu įsitikinęs, kad juos dar žaisiu, ir ne kartą. Kodėl visgi perku, o ne toliau sau ramiai brūžinu nelegalias versijas? Na, nes man tie žaidimai suteikia tikrą malonumą, ir norisi atsidėkoti to malonumo kūrėjams :) Be to, keliskart pabuvojęs kitoje barikadų pusėje, žinau, kaip malonu yra žinoti, kad tavo produktas kažkam patinka tiek, kad jie tau už tai moka pinigus. Jautiesi rimtu ir solidžiu, netgi profesionalu :D

Beje, apie tą pasakymą – „vogdami softą, jūs atimate iš jo kūrėjų duoną„. Taip nėra. Ar bent jau aš nežinau nė vieno atvejo, kad softo kūrėjams atlyginimas būtų išmokamas tik išleidus produktą į rinką. Taip, piratavimo atveju nukenčia leidybos kompanijos ar investuotojai, bet čia juk neretai būna ir jų pačių kaltė – jei nesugebi pasiūlyti produkto taip, kad žmonės jaustų stimulą jį pirkti, nebūtina dėl nuostolių kaltinti viso pasaulio. Vėlgi, pabrėšiu – naudingiau būtų kurti stimulą pirkti, o ne baimę nepirkti, kas bandoma padaryti kai kuriais atvejais, kai kurių asmenų…

Kadangi štai stuktelėjo treji metai, kaip žaidžiu World of Warcraft (tiesa, dabar ilsiuosi iki naujo išplėtimo pasirodymo), tai norisi šiek tiek leptelėti ir apie MMOG. Kam pirkti klientą/išplėtimą ir mokėti abonementą, jei galima žaisti nemokamai, nelegaliame privačiame serveryje?

Atsakymas vienas – dėl žaidimo kokybės. Apie metus esu žaidęs Lineage II, privačiame serveryje. Tuo metu atrodė visai neblogai, bet dabar tų laikų net nesinori prisiminti. Mažas žaidėjų skaičius lemia lėtą ekonomiką, privatus serveris paprastai reiškia administratorių/GMų* korupciją, pasireiškiančią vienų žaidėjų protegavimu, o kitų – ignoravimu, ir t.t. Galų gale, ir aptarnavimo kokybė… atsimenu, sulaukti reakcijos į kokį probleminį užklausimą būdavo vos ne šventė – „hey, man GMas atrašė!“

Ir visa tai – žmogiška ir suprantama: kodėl turėtų būti kitaip, jei niekas už tai negauna atlyginimo?

Tuo atveju, kai moki pinigus, viskas yra geroookai kitaip. Žinoma, WoW ir taip pasižymi aukšta visa ko (gal tik išskyrus grafiką) kokybe, bet čia ir pasijaučia skirtumas. Susidūrei su kokia problema – bet kada gali kreiptis į GM, jis (maksimaliai per keletą valandų) garantuotai su tavimi susisieks, mandagiai paklaus, ar dabar turi laiko užsiimti problemos sprendimu ir kantriai viską išspręs, net jei tai bus ir tavo paties žioplumo klaida ar net ne klaida išvis. Maža to, pokalbio pabaigoje dar padėkos, kad žaidi WoW ir palinkės sėkmės tolesniame žaidimo procese.

Smulkmenos? Taip. Bet svarbios ir malonios. Beje, tas pats aptarnavimo kriterijus galioja ir paprastiems, neMMOG žaidimams.

Dabar pagalvokime, kodėl toks žaidimų piratavimo lygis yra Lietuvoje. Pirmas dalykas, krentantis į akis – mokioji klientūros dalis, t.y. suaugusieji – Lietuvoje beveik nežaidžia rimtų kompiuterinių žaidimų. Iš tiesų – ko norėti, kai vis dar nemaža tokių, kurie į užrašų knygutę užsirašinėja visas meniu ir komandų sekas, kad galėtų sėkmingai išsaugoti failą į naują vietą kietajame diske… Žaidime juk visko neužsirašysi.

Antra, žaidimai jiems atrodo menkavertis, nenaudingas ar net kenksmingas dalykas, ir mokėti už tai pinigą – kvailystė. O į mintį, kad koks geresnis žaidimas neretai yra tas pats, kas knyga ar kino filmas, neretai reaguojama kaip į šventvagystę :)

Beje, ko gero vienintelis mano pastebėtas masiškesnis atvejis, kai vyresnėliai už žaidimą mokėjo pinigus, buvo Travian’o manija. Ir tai – nes suma buvo juokinga (keli litai), o apmokėjimas pridėdavo ženklių pliusų žaidimo eigai. Ir tai buvo gerai! Vis precedentas!!!

Taip, Lietuvoje pagrindinis žaidėjų kontingentas – paaugliai ir kita jaunuomenė. Gyvenanti iš tėvų kišenės. Ir norinti ne tik žaidimų, bet ir muzikos (daug, dažnai ir vis kitokios), ir susipažinti su nauja programine įranga. Koks procentas tėvų galėtų per mėnesį nupirkti nors po vieną albumą ir po vieną žaidimą? O iš galinčių – kiek matytų reikalą tai daryti?..

Taigi, viskas vėl atsisuka į kainas. Naujas ir rimtesnis kompiuterinis žaidimas kainuoja apie 100-150 LTL. Suma šiaip jau nėra labai baisi, bet visgi jau pakankamai ženkli (turint galvoje, kad vardan sąžinės pinigus reikia leisti ir kitoms pramogoms – kinui, muzikai, knygoms). Na, tarkime, visgi išgalime nusipirkti (ar savo atžaloms nupirkti) po vieną A klasės žaidimą per ketvirtį. Bet tai… tris mėnesius žaisti vieną ir tą patį žaidimą? Atsiprašau, bet tai nerealu. Ar galėtumėte visą mėnesį skaityti vieną ir tą pačią knygą, tegul pirktą ir už 100 LTL? O kaip su vienu filmu per mėnesį?.. Vėl ir vėl?..

Žinoma, klasikinis argumentas – visi šie produktai nėra skirti Lietuvos rinkai, ir niekas iš leidėjų-grandų nebus suinteresuoti daryti kažkokias išimtis tokiai mažai valstybėlei. Bet ar tikrai buvo kontaktuota su tais grandais? Kiek teko domėtis, neteko girdėti nė apie vieną tokį atvejį…

Tad situacija artimiausiu metu tikrai išliks status quo, ir nepadės čia jokie piratų gaudymai, teismai ir kita panaši veikla. Tad belieka laukti, kad išsipildys vienas iš dviejų scenarijų: a) pasaulinės gamedev’o rinkodaros tendencijos pasikeis (mažai tikėtina, nors kaip rodo faktai, po truputį jau judama) b)Lietuvos ekonominė situacija pagerės, sudarydama kisti ir vartotojų mentalitetui. Gal ir abu scenarijai vienu metu?

Uf. Piratų galeonas beveik pasiekė uostą (ar paliko uosto vandenis, kaip pažiūrėsi ;) – beliko paskutinioji įrašo dalis, savotiškas apibendrinimas. Kadangi jis dar neparašytas, gali susidaryti pauzė, nei buvo iki šiol, bet iki to laiko dar tikiuosi ir sulaukti (argumentuotų ir į temą orientuotų ;) skaitytojų komentarų.

Gero vėjo!

To be continued…

________
* GM – Game Master, žaidimo meistras-administratorius