Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad nei vaikystėje, nei paauglystėje nemėgau šitų Lewiso Carroll’o apysakų. Dėl tos pačios priežasties, kodėl nemėgau ir džiazo – per daug man ten buvo šyzos, chaoso – tiesiog trūko tvarkos ir logikos.
Džiazą su laiku supratau ir ant jo užkibau. O Alisą… na, Alisą paskutinįkart skaičiau turbūt būdamas keturiolikos, tad būtų visai įdomu pabandyti dabar :) Kažkur pas tėvus turi būti likusi knyga, reikia prisiruošti/neužmiršti susirasti.
Žodžiu, eidamas į filmą, tikėjausi daugmaž tokios šyzos, kokios įspūdį man paliko knyga. Ne, ėjau nusiteikęs ne priešiškai, greičiau atvirkščiai. Daug lūkesčių dėjau ir į tai, kad juostą režisavo Timas Burtonas – ko gero, vienas kreiviausių viso to holivudinio žiūralo režisierių.
Nepaisant to, rezultatą gavau visiškai kitokį, nei tikėjausi.
