Lietuviai – tikrai milžinų ainiai!
Aš suprantu, kad prisikviesti kelis kaimynus ir išstumti pusnyje gerrrrrai įšalusią Nissan Sunny gali kiek ir užtrukti, bet…
… susikviesti gero penktadalio namo vyriją ir nešte išnešti automobilį iš suledėjusios pusnies – čia jau ne vien už organizaciją, bet ir už užmojus pagarba!!!
Beje, finansiškai tai vargu ar apsimoka, ypač jei savanoriškai vaišini „Белый Aист„. Bet PRas – tikrai puikus :)
Šįryt prabundu nuo… lietaus garsų.
Senokai girdėtas garsas. Na, atmetus tą variantą iš garso kolonėlių :)
Atsimenu, kaip visi čia sveikino vieni kitus su kalendorine žiemos pradžia. Atrodo, prieš dvi savaites, na, gal mėnesį…
KADAAA? Prieš tris mėnesius??? Ir po savaitėlės reikės sveikinti su kalendorine pavasario pradžia?
Gal mes šalia kokios juodosios skylės gyvename?..
P.S. Kadras – vos trijų dienų senumo.
Pirmosios įrašų ciklo apie piratavimą dalys – čia ir čia.
Kalbant apie programinę įrangą – čia mano požiūris sutaptų su požiūriu į muziką. Jei įsitikini, kad tas produktas tau reikalingas – anksčiau ar vėliau jį teisinga būtų nusipirkti. Bet vėlgi – prieš tai turi gauti sąlygas tvirtai įsitikinti, kad nusipirkęs nepanaudosi kokius 2-5 kartus, o vėliau programa tik užims vietą kietajam diske.
Kokias įsitikinimo galimybes turime dabar? Dažniausiai tai yra: a) apkarpyta demo versija b) pilna programa, apribota veikimu laike (pvz. 30 dienų).
Apkarpytos versijos, mano manymu yra nesusipratimas. Čia kas perkant aulinius batus žiemai, aulus gauti vėliau, kai jau apsispręsi, ar tie batai tau tinka.
O kaip su laiko limitu? Ar tai geras sprendimas?
Tikrai negalvojau, kad pasiduosiu madai ir publikuosiu proginį įrašą populiariausia šios dienos – Lietuvos ir nepriklausomybės – tema, bet va skaitant kitų įrašus, ir pačiam mintys pradeda kilti. O kai kuriuos net ir nusistovi. Tokias ir norisi už(si?)rašyti.
Eugenijus savo gana skeptiškame įraše apie Lietuvos ir jausmų jai identifikavimą rašo:
O kas yra ta Lietuva? Kalnai ir kloniai? Miškai? Vilniaus gatvės?
Va taip skaičiau ir po kiekvieno klaustuko, pradedant antruoju, linksėjau galva. Iš tiesų, _man_ taip ir yra. Lietuva man visų pirma yra Lietuvos gamta, tada – mėgstamiausias miestas ir trečia, ko nepaminėjo Eugenijus – kalba.
Rimtai. Turiu tokį… hm… kompleksą?.., kad negaliu komfortabiliai gyventi, ilgiau nepakalbėjęs lietuviškai. Bendrakeleiviai, bendradarbiai ar pokalbiai telekomunikacinėmis priemonėmis nesiskaito. Man iš tiesų reikia, kad užėjęs į parduotuvę ar įstaigą, galėčiau pasakyti „laba diena“ ir išgirsčiau atgal kažką iš tos pačios serijos, ta pačia kalba. Juokas juokais, bet man didžiausias džiaugsmas kelionėje atgal yra pirmas pasisveikinimas ir atsakymas į jį gimtąja kalba – ar tai būtų stiuardesė, ar pasienio pareigūnas, ar dar kas nors :)
O kaip su valstybingumu? Na, savo asmenine patirtimi galiu palyginti dvi Lietuvas – sovietmečio pabaigos ir dabartinę. Ir žinote, įžvelgiu gana ryškių panašumų.
Kad ir toks: tuo metu rizikinga buvo sakyti tai, ką galvoji, jei tai nesutapdavo su oficialiąja ideologija (kuria, beje, nelabai kas iš tiesų tikėjo). Dabar yra rizikinga sakyti tai, kas prieštarauja tolerancijos idėjai (nors abejoju, kiek ir tų tolerastų ja iš tiesų tiki). Išvada? Žodžio laisvės nebuvo tada, nelabai beturim ir dabar, nors ji ir deklaruojama Konstitucijoje. Išvada? Žodis pas mus laisvas tol, kol jam kas nors pritaria. Ir nebūtinai dauguma – panašu, kad kartais užtenka tų, kurie tiesiog garsiai rėkia.
Patriotai-romantikai garbina romantiškąją Lietuvos praeitį – visus tuos „nuo jūros iki jūros“ laikus. Tai natūralu, tai būdinga visoms šalims – prisiminkime XVIII amžiaus romantizmo bangą. Bet blaiviai mąstant, nemanau, kad ir tais nuo-iki laikais būtų buvę kažkas radikaliai kitaip ar tuo labiau – geriau, kilniau, gražiau. Didikų rietenos, politinės intrigos – žmonės keičiasi ne taip greitai, kaip norisi įsivaizduoti (pavyzdžiui tai, kad didžioji žmonijos dalis štai jau keli amžiai kaip gyvena be de jure vergijos – man atrodo, čia milžiniškas pasiekimas). Galų gale pati Lietuva (ir tikrai ne ji viena) buvo sukurta smurtu, Mindaugui su konkurentais susidorojant toli gražu ne derybų keliu. Ir nematau tame nei gero, nei blogo. Tiesiog taip buvo – kaip ir daug kur kitur. Tokie laikai, tokie papročiai. Kai kur juk taip yra dar ir dabar.
O tai kaip su laisve? Kokią aš jaučiu laisvę ir už ką esu dėkingas ją iškovojusiems?
Sakyti visiškai ką noriu, nebegaliu, nebent tai traktuojama kaip kūryba – pats žodis „kūryba“ ar „menas“ tarsi sušvelnina situaciją. (Pavyzdys: už dainos „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ sukūrimą ar klausymą prie tavęs vargiai ar kas prikibs, bet jei tai nebūtų „menas“ – gi čia akivaizdus neapykantos ar net smurto skatinimas!). Taigi, laisvę kurti vis dar turiu.
Taip pat turiu laisvę atrodyti, kaip noriu. Laisvę priimti asmeninius sprendimus, kiek tai liečia mano paties asmenį – keisti darbą, profesiją ar išvažiuoti į kitą šalį. Turiu religinę laisvę (kuria naudojuosi siųsdamas bet kokias religijas kuo toliau).
Ir to man užtenka. Naudodamasis visomis šiomis galimybėmis, kuriu savo gyvenimą pats – tokį, koks man patinka. Už tai ir dėkoju. Už galimybę tvarkytis pačiam, pagal savo norus.
Lygiai prieš savaitę, dėl techninių kliūčių taip ir neišvykus į Dusetas, su Dievu trumpam nulėkėme į Medininkus. Jei atvirai, tai bendras vaizdas ne itin skyrėsi nuo matyto vasarą, bet bent jau buvo proga paklampoti po sniegynus, kurie vietomis siekė ir virš kelių :)
Buvo ir tie patys „gidai“, ir jie vėl nesulaukė, kol sugrįšime viską apfotografavę, tik šįkart nebuvo paliktos aukų kepurės…
Dvi apsnigtos bobutės troleibuso stotelėje. Abi jau akivaizdžiai artėja prie septintosios dešimties.
VYRESNIOJI (reikliu, pamokomu ir šiek tiek įžeistu tonu): А ты знаешь, что из всех Прибалтийских республик, у нас самый дорогой бензин???
JAUNESNIOJI (dramatiškai kraipydama galvą ir versdama akis aukštyn):Боже мой, Боже мой…
[video:youtube:dLFAyw-5Rp8]
[APAŠTALAI]
What’s the buzz? Tell me what’s happening?
What’s the buzz? Tell me what’s happening?
What’s the buzz? Tell me what’s happening?
What’s the buzz? Tell me what’s happening?
[JĖZUS]
Why should you want to know?
Don’t you mind about the future?
Don’t you try to think ahead?
Save tomorrow for tomorrow;
Think about today instead.
Pagal pirminį tekstą, šis įrašas turėjo prasidėti fraze „OK, su muzika jau daugmaž aišku, pereikim prie antrosios pirataujamos dalies – kinematografijos„. Na, jis beveik taip ir prasideda, bet faktas tas, kad iš tiesų nieko aiškaus čia nėra , ypač man pačiam, nors atrodo, vienu metu jau buvau gerokai pasvarstęs visus už, kodėl ir prieš ;) Turbūt taip ir turi būti. Ačiū komentatoriams, kure sukėlė abejonių ir papildomų minčių;)
Bet visgi išsiplėtimus paliksiu (tikiuosi, artimiausiai) ateičiai ir pereisiu prie pirminio plano, t.y. – kino. Kino iš grynai asmeninės pusės.
Štai ir nuputojo antroji lietuviškojo antipiratizmo banga – prasidėjo vieno iš 106 LANVA’os taikinių bylos svarstymas… Vėl tykšta virtualios seilės, o jei veiksmas vyktų ne virtualiame, bet realiame pasaulyje, legendinis baltasis megztukas jau būtų seniai pakeitęs spalvą…
Ta proga garsiai pagromuliuoti mintis apie visą tą piratinį vajų noriu ir aš. Visas gromulas gavosi ilgokas, tad skeliu jį į tris dalis – apie muziką, apie filmus ir apie programinę įrangą.
Nuo ko pradėti? Pabandysiu pradėti nuo „pirato“ ir „vagystės“ apibrėžimų. Ne, ne pateiksiu savuosius, o paprašysiu paaiškinti esančius.
