RSS

Apie Lietuvą ir laisvę

16 Feb

Tikrai negalvojau, kad pasiduosiu madai ir publikuosiu proginį įrašą populiariausia šios dienos – Lietuvos ir nepriklausomybės – tema, bet va skaitant kitų įrašus, ir pačiam mintys pradeda kilti. O kai kuriuos net ir nusistovi. Tokias ir norisi už(si?)rašyti.

Eugenijus savo gana skeptiškame įraše apie Lietuvos ir jausmų jai identifikavimą rašo:

O kas yra ta Lietuva? Kalnai ir kloniai? Miškai? Vilniaus gatvės?

Va taip skaičiau ir po kiekvieno klaustuko, pradedant antruoju, linksėjau galva. Iš tiesų, _man_ taip ir yra. Lietuva man visų pirma yra Lietuvos gamta, tada – mėgstamiausias miestas ir trečia, ko nepaminėjo Eugenijus – kalba.

Rimtai. Turiu tokį… hm… kompleksą?.., kad negaliu komfortabiliai gyventi, ilgiau nepakalbėjęs lietuviškai. Bendrakeleiviai, bendradarbiai ar pokalbiai telekomunikacinėmis priemonėmis nesiskaito. Man iš tiesų reikia, kad užėjęs į parduotuvę ar įstaigą, galėčiau pasakyti „laba diena“ ir išgirsčiau atgal kažką iš tos pačios serijos, ta pačia kalba. Juokas juokais, bet man didžiausias džiaugsmas kelionėje atgal yra pirmas pasisveikinimas ir atsakymas į jį gimtąja kalba – ar tai būtų stiuardesė, ar pasienio pareigūnas, ar dar kas nors :)

O kaip su valstybingumu? Na, savo asmenine patirtimi galiu palyginti dvi Lietuvas – sovietmečio pabaigos ir dabartinę. Ir žinote, įžvelgiu gana ryškių panašumų.

Kad ir toks: tuo metu rizikinga buvo sakyti tai, ką galvoji, jei tai nesutapdavo su oficialiąja ideologija (kuria, beje, nelabai kas iš tiesų tikėjo). Dabar yra rizikinga sakyti tai, kas prieštarauja tolerancijos idėjai (nors abejoju, kiek ir tų tolerastų ja iš tiesų tiki). Išvada? Žodžio laisvės nebuvo tada, nelabai beturim ir dabar, nors ji ir deklaruojama Konstitucijoje. Išvada? Žodis pas mus laisvas tol, kol jam kas nors pritaria. Ir nebūtinai dauguma – panašu, kad kartais užtenka tų, kurie tiesiog garsiai rėkia.

Patriotai-romantikai garbina romantiškąją Lietuvos praeitį – visus tuos „nuo jūros iki jūros“ laikus. Tai natūralu, tai būdinga visoms šalims – prisiminkime XVIII amžiaus romantizmo bangą. Bet blaiviai mąstant, nemanau, kad ir tais nuo-iki laikais būtų buvę kažkas radikaliai kitaip ar tuo labiau – geriau, kilniau, gražiau. Didikų rietenos, politinės intrigos – žmonės keičiasi ne taip greitai, kaip norisi įsivaizduoti (pavyzdžiui tai, kad didžioji žmonijos dalis štai jau keli amžiai kaip gyvena be de jure vergijos – man atrodo, čia milžiniškas pasiekimas). Galų gale pati Lietuva (ir tikrai ne ji viena) buvo sukurta smurtu, Mindaugui su konkurentais susidorojant toli gražu ne derybų keliu. Ir nematau tame nei gero, nei blogo. Tiesiog taip buvo – kaip ir daug kur kitur. Tokie laikai, tokie papročiai. Kai kur juk taip yra dar ir dabar.

O tai kaip su laisve? Kokią aš jaučiu laisvę ir už ką esu dėkingas ją iškovojusiems?

Sakyti visiškai ką noriu, nebegaliu, nebent tai traktuojama kaip kūryba – pats žodis „kūryba“ ar „menas“ tarsi sušvelnina situaciją. (Pavyzdys: už dainos „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ sukūrimą ar klausymą prie tavęs vargiai ar kas prikibs, bet jei tai nebūtų „menas“ – gi čia akivaizdus neapykantos ar net smurto skatinimas!). Taigi, laisvę kurti vis dar turiu.

Taip pat turiu laisvę atrodyti, kaip noriu. Laisvę priimti asmeninius sprendimus, kiek tai liečia mano paties asmenį – keisti darbą, profesiją ar išvažiuoti į kitą šalį. Turiu religinę laisvę (kuria naudojuosi siųsdamas bet kokias religijas kuo toliau).

Ir to man užtenka. Naudodamasis visomis šiomis galimybėmis, kuriu savo gyvenimą pats – tokį, koks man patinka. Už tai ir dėkoju. Už galimybę tvarkytis pačiam, pagal savo norus.

 
10 Comments

Posted by on 2010 vasario 16 in Taaaip...

 

10 responses to “Apie Lietuvą ir laisvę

  1. vienastoks

    2010 vasario 16 at 14:46

    Turiu laisvę patylėti, kuria, deja, retokai naudojuosi. Tai man pridaro labai daug nemalonumų – netgi asmeniniame gyvenime. Turiu laisvę nusileisti kitiems, kuri yra išganymas, kai laisvė patylėti pradeda per brangiai kainuoti. O svarbiausia – turiu laisvę būti ignoruojamas tais atvejais, kai nepasinaudoju pirmųjų dviejų laisvių privalumais.

    Myliu kai kuriuos Lietuvos gamtos aspektus (žalumą, bet ne uodus; 4 gamtos laikus, bet ne šildymo poreikį žiemą). Myliu Vilnių nuotraukose arba ankstyvą vidurvasario darbo dienos rytą, kai gatvėse dar nėra žmonių. Myliu kalbą, bet ne jos įgaliotinius.

    Kadangi viską myliu su „bet“, vadinasi myliu, nes tai Lietuva, o ne dėl to, kad tai geriausias galimas variantas. Nebūtina tai racionaliai pagrįsti.

    Kai noriu pasitikrinti, ar tikrai myliu, patikrinu, ar skauda. Jei skauda, vadinasi myliu.

     
  2. grumlinas

    2010 vasario 16 at 17:02

    -> Adis – su tais, kam gyvenimo esmę sudaro pilnesnis lovys skanesnio ėdalo – tuščias grajus debatuoti. O tavo postas geras :)

    -> vienastoks – ir aš turiu tą pačią problemą – nesugebu nusišalinti, nors tai man gana dažnai žymiai supaprastintų gyvenimą ;)

     
  3. adis

    2010 vasario 16 at 18:50

    „Kai noriu pasitikrinti, ar tikrai myliu, patikrinu, ar skauda. Jei skauda, vadinasi myliu.“

    Vienas konkrečiausių ir taikliausių to jausmo apibūdinimų, apie ką kalba beeitų – muziką, priešingą lytį ar fotografiją :)

    „su tais, kam gyvenimo esmę sudaro pilnesnis lovys skanesnio ėdalo – tuščias grajus debatuoti.“

    Ne visai ;) Kai kurie iš jų tiesiog paniškai bijo rytojaus, todėl priskaldo įdomiausių komentarų :D Vien dėl to įdomu su tokiais „diskutuoti“ ;)

     
  4. grumlinas

    2010 vasario 16 at 20:29

    Dėl paniškos rytojaus baimės ir aš norėjau parašyti, tik kad minčiai dar krūvon nesusibėgo ;)
    Nacionalinės savimonės netekimas yra įdomus reiškinys, bet ją turi pakeisti kažkoks kitas karkasas. Pvz, muslmonai visų pirma musulmonai (konkrečios sektos nebe taip svarbu), o tik po suvokia save kaip kažkokią naciją. Todėl jiems palestiniečių kančios dėl izraelio teroro yra jų brolių kančios, o ne kažkas tokio ne visai suvokiamo, kaip mums.
    Vakarėnai gi, prarasdami nacionalinę savimonę ir tapdami jevrosojūziečiais, pamažu, bet užtikrintai, tampa lengvu grobiu bet kam, kas turi kokį nors idėjinį/religinį stuburą – lengvo gyvenimo geidulys nėra konsoliduojanti jėga

     
  5. Evoliucija

    2010 vasario 16 at 22:04

    Papildant įrašą veidaknygėje:
    O štai meilę aš kitaip suprantu. :]

    P.S. Kodėl mail ru invalidu išvadino? :)

     
  6. o

    2010 vasario 17 at 13:45

    va va, as taipogi sugebu greitai pasiilgti lietuviu kalbos skambesio. kokia tais vienatve apima

     
  7. Eugenijus

    2010 vasario 17 at 20:53

    Ha ha sukirsinau „sirsiu“ lizda su savo irasu :D

    „Va taip skaičiau ir po kiekvieno klaustuko, pradedant antruoju, linksėjau galva. Iš tiesų, _man_ taip ir yra.Lietuva man visų pirma yra Lietuvos gamta, tada – mėgstamiausias miestas ir trečia, ko nepaminėjo Eugenijus – kalba.“

    Man ir patinka, netgi myliu Lietuvos gamta ir miestus (daug kur teko gyventi), bet tai man nesukelia meiles Lietuvai…

    Matyt koekvieno zmogaus jausmams, siuo atveju meilei, reikia skirtingu sudedamuju daliu. Vienu poreikia menkesni, kitu didesni… Lygiai taip pat kaip su meile zmogui.

    Gatvej pamates kokia stora spuoguota karve apsikabinusia prakaulu jaunikaiti gali tik pasibaiset kaip jis gali ja tokia mylet… Juk spuogai! Juk ji stora! Maza! ir t.t. O jam tuo tarpu ji pati paciausia. Ir visus trukumus nustelbia kazkokios gerosios savybes. Lygiai tas pats galioja ir Lietuvai siuo atveju.

    Grumlinui, jei jis taike „lovi“ man tai tegaliu pasakyt, kad ne del lovio as palikau Lietuva. Turejau ji puiku ir Lietuvoje ;)

     
  8. adis

    2010 vasario 17 at 21:21

    Šiaip visų pirma, priekaištas tau, kad pratrynei postą >:/ Kurių velnių? Nuomonė argumentuota, o kad kažkam nepakeliui – čia tikrai ne tavo problema. Beje, to įrašo mintims aš pats irgi smarkiai nepritariu, bet nuo to įrašo vertė ir įdomumas nesumažėjo.

    Iš čia ir „antra“ – kiekvienas turi savo pasaulėžiūrą, jausmus, suvokimą ir natūralu, kad ne visiems jie vienodi bus. Ginčytis kuri spalva gražesnė yra beviltiškas dalykas. Užtenka tai tiesiog išsakyti ir argumentuoti.

     
  9. zaulia

    2010 vasario 17 at 21:52

    mmm, tiesa, Paryžiuje kartais skausmingai suvokdavau, kad va – jau kelios savaitės lietuviškai tik emailu, čatu, ir po penkias minutes su močiute telefonu…
    O vakar pasakojau, kad ten mirtinai pasiilgdavau įprastų miltingų gerai išvirusių bulvių.
    Drėgmės, rūkų, atviro horizonto net mieste.
    Kvapų. Jaukumų.
    Gyvenimo, kai niekas nepaklaus, ar tavam kieme Lietuvoj nepasirodo poliarinės meškos. (šią žiemą – nebenustebčiau. Ta prasme, dėl meškos, atėjusios į mano apledėjusį kiemą;) )

    Ir, rodos, Milošo ar Brodskio sakyta – kas būčiau aš be Vilniaus, be jo siaurų gatvelių ir žydiško debesingo ilgesio.
    Laisvi mes negausiai gal, bet laisvesni. Išlaisvėsim kaip Lietuva po kartos kitos, tikiuos.

    Ir gal nevisuomet tie, Eugenijai Ivanovai, dėl lovio išvažiuoja. Lovys ne tik darbo pavidalu būna.
    Bet aš pažįstu buriuotojas, besiblaškančias po pasaulį, bet vistiek atsistojančias ant Katedros „stebuklo“, svajonei sugalvot.

    Va, pasireiškiau.
    Ne, gyvent kitur nenorėčiau. Trumpam, su tikslu – taip. Bet ne suvisam.

     
  10. Eugenijus

    2010 vasario 17 at 22:45

    Nepratryniau :) Buvau pasidares privatu, nes tai dienai del to posto gavau per daug neigiamu bangu :D Siandien jis vel yra :D

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos