RSS

Aargh! #1 – muzika

01 Feb

Štai ir nuputojo antroji lietuviškojo antipiratizmo banga – prasidėjo vieno iš 106 LANVA’os taikinių bylos svarstymas… Vėl tykšta virtualios seilės, o jei veiksmas vyktų ne virtualiame, bet realiame pasaulyje, legendinis baltasis megztukas jau būtų seniai pakeitęs spalvą…
Ta proga garsiai pagromuliuoti mintis apie visą tą piratinį vajų noriu ir aš. Visas gromulas gavosi ilgokas, tad skeliu jį į tris dalis – apie muziką, apie filmus ir apie programinę įrangą.

Nuo ko pradėti? Pabandysiu pradėti nuo „pirato“ ir „vagystės“ apibrėžimų. Ne, ne pateiksiu savuosius, o paprašysiu paaiškinti esančius.

Taigi, gūdus praeito amžiaus dešimtasis dešimtmetis, Antakalnio žiedas, degalinė, Spalvotųjų Šaltinių… em, parkas turbūt? Paprastomis dienomis čia šunys vedžioja savo šeimininkus, pensininkai, apsikrovę plastikine tara, keliauja maršrutu suoliukas-suoliukas-šaltinis-suoliukas-suoliukas-namo. Kartais sutiksi kokią mamą su vežimėliu ar močiutę, ganančią anūkų krūvelę.

Sekmadieniais čia viskas kitaip – nė vienos bobutės, bet visos parko prieigos nustatytos automobiliais, kas antro bagažinė atidaryta, visur groja muzika, o kiek toliau miškelyje šurmuliuoja žmonių minia. Čia vyksta prekyba. Čia už 10-15 litų gali gauti praktiškai bet kokį muzikinį kompaktinį diską (tiesa, reikia pripažinti, kad tuomet Lietuvos hitparadus vainikavusių „balių“ čia nebūdavo). Tiesa, įsigytasis diskas dažniausiai bus su vos dviejų puslapių knygele, o ir poligrafija ant paties disko nedvelks kokybe, bet… Pagalvokite, ką pasirinks melomanuojantis dešimtokas, savo muzikos kolekciją kaupiantis pietų mokykloje sąskaita – Metallica’osGarage Inc.“ iš „Bombos“ už 120 LTL ar akivaizdžiai prastesnio apipavidalinimo, bet maždaug 20 LTL kainuojantį diską, kurį galima įsigyti čia?..

Čia būdavo ir kitokių paslaugų – galėjai atnešti originalų diską ir po kelių dienų gauti jo kopiją, su viršeliais ir taip toliau. Ne nemokamai, žinoma.
Taip, čia piratavimo terminą aš suprantu. Negeri dėdės už svetimų žmonių darbą patys imdavo pinigus ir dėdavosi į savo kišenę. Be abejo, milijonų ten niekas neuždirbdavo. Ir ne esmė, kad tokios muzikos, kokios pavykdavo rasti ten, nepavykdavo gauti niekur kitur Lietuvoje (tuo metu pamatyti naujausią Slayer diską kokioje „Bomboje“ ar „So La Si“ buvo tokia pati egzotika, kaip ir pamatyti tuos pačius Slayer gyvai…), tai vis tiek buvo kuo tikriausias piratavimas. Nes vieni lobo iš kitų darbo ir investicijų.

Dabar gi taip pat piratu vadinamas ir asmuo, kuris iš to „piratavimo“ negauna absoliučiai jokios materialinės naudos, arba net ir neplatina, tiesiog parsisiurbia sau albumą ir vienas jo klausosi. KODĖL? Paaiškinkit man, tokios terminų lygybės aš nuoširdžiai nesuprantu.

Gyvenime esu du kartus pirkęs albumą, prieš tai jo neperklausęs keletą kartų. Ir reikia pripažinti, abu kartus buvau jau šiek tiek paveiktas skystosios duonos :) Tiesa, vardan šventos teisybės — abu kartai nenuvylė, bet grupės ir taip jau buvo labai gerai pažįstamos arba ką tik baigusios pasirodymą scenoje, kur visą albumą ir sugrojo.

O paprastai algoritmas būna toks: naujiena apie albumo pasirodymą > paieška mp3 formatu > nusisiurbimas. Jei nepatiko – pratrynimas iškart, ir tiek tos kalbos. Jei patiko – lieka kietajame diske tol, kol pavyksta įsigyti diską arba kol visgi įsitikinu, kad man nepatinka (tokiu atveju irgi įvyksta trynimas velniop). Tokiu būdu anksčiau ar vėliau patikusius diskus nusiperku, ir tas pirkimas nuolat vyksta.

Tiesa, muzikos tiesiogiai iš diskų neklausau. Dažniausiai nusiripinu pageidaujamu bitreitu ir pastatau į lentyną. Gaila braižyti.

Ir žinote, man atrodo, tai pats logiškiausias muzikos verslo formatas, koks tik gali būti. Kodėl? Dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
1) Kokybės garantija. Muzikantas priverstas stengtis, kad užganėdintų klausytoją tiek, jog šis įsigytų diską.
2) Galimybė susipažinti su preke. Nes klausytojas neperka katės maiše (ar tiksliau būtų sakyti – dėžutėje su išdailintu bukletu), o perka įsitikinęs, kad prekė jam tinka.

Beje, prieš beveik metus tokiu pačiu modelių savo albumą platinome ir patys. Padėjome laisvam nusisiurbimui, kam nepatiko – iškeikė ir turbūt ištrynė, kam patiko – įsigijo. Nelyginu mūsų su visais tais žvaigždūnais, bet aš, kaip autorius, tikrai kišęs nuosavus pinigus į įrašą ir leidybą, prieš klausytojus taip jaučiuosi sąžiningiausiai.

OK, tad kodėl gi aš visgi perku man patikusius albumus, o ne pasitenkinu jų elektronine „piratine“ versija? Dėl trijų priežasčių:

1) Man patinka turėti apčiuopiamą mėgstamo albumo versiją. Pavartyti bukletą, pasigrožėti apipavidalinimu (jei yra kuo grožėtis ;), galų gale eilė kompaktinių plokštelių lentynoje man atrodo lygiai taip pat gražiai, kaip ir eilė knygų :)
2) Dažniausiai klausausi tokios muzikos, kurią atstovaujantiems muzikantams tikrai reikia paramos. Nes jie nėra didžiajam ketvertukui parsidavę muzikantai, jie kuria vadovaudamiesi ne mada ar vadyba, o savo pačių idėjomis.
3) Jaučiu gilią pagarbą savo mėgstamos muzikos klasikams. Taip, likę gyvi Led Zeppelin, Deep Purple ar Pink Floyd nariai tikrai neišeis ubagais, jei aš (kaip ir dar keli šimtai tūkstančiai juos mėgstančių) užuot nusipirkę jų albumą CD ar LP formatu, parsisiųs jį „piratiškai„, na bet… natūraliai kažkaip išeina. Juk jei nuoširdžiai mėgsti kažkokį dalyką, tai ir norisi turėti jį tikrą.

Neseniai diskutuojant piratine-antipiratine tema su buvusiais bendradarbiais (žurnalistais), sulaukiau tokio palyginimo: piratavimas yra tas pats, kas kelnių vagystė iš parduotuvės. Ką atsakiau į tokį palyginimą? Kad prieš pirkdamas kelnes, aš užeinu į kabiną ir jas pasimatuoju, jomis mūvėdamas pavaikštau po parduotuvę, o ne perku pavartęs įpakavimą su užrašu „We are best since 1886!„, išpakuotas palaikęs rankoje ar patimpčiojęs kišenes, ar tos gerai prisiūtos.

Gerai, kodėl tuomet neužtenka myspace, youtube ir kitų internetinių transliatorių?

Na, bent jau aš gana dažnai muziką klausau ne tik prie kompiuterio, bet ir mp3 grotuve, ir automobilyje. Tiesą sakant, klausant grotuve, bent jau aš kažkaip daugiau dėmesio galiu skirti muzikai – važiuoji trulu ar lauki eilėje parduotuvėje ir nagrinėjiesi kokią boso partiją ;) Namie ar biure tai retai kada pavyksta – pastoviai kas nors kalbina (gyvai ar virtualiai), dirbti reikia ir t.t. Ir tiesą sakant, tokio „mobilaus klausymo“ pasekoje įsigijau/numačiau įsigyti net keletą diskų, į kuriuos namų klausymo sąlygomis net nežiūrėčiau.

Tai kaip spręsti šia problemą? Pirma, mano manymu, reiktų įvertinti auditoriją. Juk dauguma atvejų tai – paaugliai, tai ir kaina turėtų būti paaugliška. Tėvai visas tas savo atžalų muzikas vertina tikrai pro pirštus, ir tam specialiai pinigų tikrai neskirs. Tas pats ir su studentais – jie tam paprasčiausiai neturi pinigų.

O būtent ši auditorija daugiausiai ir vartoja muzikinės industrijos produkciją, tegul ir nelegaliai. Galima būtų padaryti akciją – porai mėnesių paleisti tarkim naujausius Šeduikytės, Anties albumus po 15-20 LTL, ir palyginti pelno rezultatus su ankstesniais mėnesiais. Žinoma, akciją išreklamavus.

Antra – kaip jau minėjau, galimybė gerai susipažinti su preke. Galbūt čia net pakęsčiau kažkokius DRM elementus – tarkim, už 10 LTL parsisiunti albumą, jis leidžiasi perklausomas atitinkamą laiko vienetą (pvz. mėnesį) ar dar geriau – atitinkamą skaičių kartų (pvz., 6). Jei tu jo neperki, gali tarkim atgauti 8 LTL, arba dar geriau – nemokamai išbandyti 5 kitus albumus. Jei jis tau patinka – tarkim, primoki dar 20-30 LTL ir gauni diską su visa dėžute (ar be jos, čia jau nuosavu pageidavimu).

Trečia – ne tik kaina, bet ir savimonė. Pasižiūrėkit, kaip sukasi iTunes, Naspteriai ir t.t. Daina – ~1$, parsisiuntimų – milijonai. Lietuvoje paleisti po litą ar du, gerai išreklamuoti, daugiau socialinės reklamos apie sąžinę, o mažiau gąsdinimų finansiniais susidorojimais – su laiku situacija neabejoju, kad pagerėtų. Nes pasakysiu iš savo patirties – kai atsiranda galimybė įsigyti diską pernelyg nenuskriaudžiant piniginės, noras piratauti iškart sumažėja. Ir visai ne dėl grasinimų.

Ar tai sustabdytų „piratavimą„? Jokiu būdu ne. Nes jis jau seniai egzistuoja (ankstesnė karta lygiai taip pat persirašinėjo plokšteles į magnetofono juostas, ar tiesiog pačias juostas), ir abejoju, ar kada visiškai išnyks. Bet sumažinti – galima. Tiesiog į tai reiktų žiūrėti pozityviai ir kūrybiškai, o ne griebtis psichologinio ar finansinio smurto.

To be continued

 
25 Comments

Posted by on 2010 vasario 1 in Taaaip...

 

Tags: ,

25 responses to “Aargh! #1 – muzika

  1. Crazyte

    2010 vasario 1 at 14:14

    Pritariu visu 100%.
    Kažkada kažką panašaus rašiau rusiškai savo ŽŽ :) ale „to be continued“ ir liko po pirmos dalies :D

     
  2. Igor

    2010 vasario 1 at 14:53

    Programinę įrangą stengiuos nusipirkti. Sąžiningai pirkčiau taip pat ir filmus, muziką ir kitus dalykus, bet Lietuvoje egzistuoja problema – nėra normalios galimybės už lietuviškus pinigus nusipirkti katik išleistus albumus ar filmus. Vėlavimas užtrunka nuo savaitės iki pusės metų. Nesijaučiu gyvenantys kokiame nors Dievo pamirštame krašte, todėl noriu klausytis bei žiūrėti aktualų kontentą.
    Kažką daro Omnitel su savo Music player, bet to maža.

     
  3. adis

    2010 vasario 1 at 15:23

    Crazyte> Pas mane jau visas tekstas surašytas prieš kelias dienas, kaip draftas straipsniui :) Bet kadangi gavosi apie 15k ženklų, tai ir neišversiu visko vienu ypu, vis tiek niekas tokio kiekio neskaitys internete :)

    Igor> Pakviesčiau kitą savaitę ar kitomis dienomis užsukti čia, gal turėsi kokių konkrečių idėjų ar komentarų, kaip galima būtų koreguoti legalią programinės įrangos ir filmų sklaidą mūsų šalelėje.

     
  4. nesupratęs

    2010 vasario 1 at 15:26

    Pirmiausia, dauguma žmonių nedaro taip kaip tu. Pasisiųsti parsisiunčia, o pirkti net nežada.

    Antra, bandoma bausti tuos kurie platina kūrinius. Torrent atveju, tai visi vartotojai, nes jie priversti platinti, jei nori parsisiųsti. Taigi jie iš to gauna labai apčiuopiamą pelną – galimybę parsisiųsti daugiau „nemokamų“ kūrinių.

    Sutinku, kad internetas yra skylė, kurios taip lengvai neužkiši ir per tuos baudimus greičiausiai nukentės tikrai ne verčiausi. Bet pagal dabartinius įstatymus tai yra nusikaltimas.

    Gal verčiau reiktų apsvarstyti galimybę VISUS elektroninių kūrinius leisti kopijuoti ir platinti nemokamai? O filmų statytojai, muzikantai ir programuotojai tegu užsidirbinėja iš pridėtinės veiklos? Muzikantai gali rengti gyvus koncertus, filmus rodyti teatruose (geresnės kokybės, 3D…), o programuotojai pardavinėti support`ą?

     
  5. adis

    2010 vasario 1 at 15:46

    „Pasisiųsti parsisiunčia, o pirkti net nežada.“

    Mano nuomone, į tai, kaip į tendenciją ir reiktų kreipti pagrindinį dėmesį – išanalizuoti priežastis ir pasiūlyti alternatyvas, kad tai sumažinti, o ne griebtis grasinimų ir bukai daužyti per galvas (ar kalbant be metaforų – per pinigines) vienetams, kai milijonai vis tiek elgsis taip pat, kaip ir anksčiau, kol tik bus galimybė.

    Kaip savo įraše ta pačia tema LABAI teisingai parašė Grumlinas (http://www.grumlinas.lt/?p=14706) – „Kad eliminuoti vieną ar kitą reiškinį, užtenka jį padaryti ekonomiškai beprasmišką.“ Kaip išsisprendė valytuvų vagysčių problema (taip, pats dar atsimenu, kai prasidėjus lietui, tėtis lipdavo iš mašinos, ir ištraukęs iš bardačioko, uždėdavo valytuvus… ech… nostalgija :DD)? Ne, visų vagių nesukišo už grotų. Tiesiog kai atsirado galimybė nesunkiai ir už normalią kainą juos įsigyti, vagystės prarado prasmę.

     
  6. Siaip Ciuvas

    2010 vasario 1 at 16:30

    na, ekonominės prasmės praradimas yra mažiau baisus įrašų kompanijoms, kaip įtakos rinkai praradimas. Štai dabar jie kol kas vis dar kontroliuoja žmonių skonius, formuoja chartus (galiu papasakoti kaip) ir jaučiasi padėties valdovais. Užtai ir gaunasi kažkas ne taip, kai iTunes chartais kartais visiškai nesutampa su CD „chartais“ :)

     
  7. bim_bam

    2010 vasario 1 at 18:12

    Adis> O tai, kad kažkas klausosi „nupiratauto“ kūrinio nesusimokėjęs (nors ir neplatina ir nesidalina) tai jau ne nusikaltimas? Gi tikrų tikriausia vagystė – pakeisk sakinyje kūrinį ir jo klausymą į auto magnetolą ar bet kokį kitą daiktą ir neatrodys taip nekalta. Bent šioj vietoj man čia viskas ok, o, be to, „piratavimas“ Lietuvos teisės aktuose kaip terminas iš vis neegzistuoja.
    Gal tiesiog per daug pripratę esame prie to piratavimo, nors ir taikydami nekaltiem tikslam (kaip albumo perklausymas prieš perkant) ir dabar viskas čia labai baisiai kertasi su Mūsų teisėmis :)
    O išankstinio perklausymo paslauga galėtų pasirūpinti pačios leidybinės kompanijos, kaip ir aprašyta aukščiau, taip pat, radio stotys ar galiausiai ir patys muzikantai.
    Esu girdėjęs vieną įdomią teorinę įdęją: metinis mokestis už autorinę informaciją – tiesiog visi vartotojai besinaudojantys internetu susimoka metinį mokestį už potencialiai parsisiųsiamus kūrinius ir tuometu visus metus gali laisvai siurbitis visą muziką, filmus softą ir pan. Buvo paskaičiuota, kad vartotojų masė turėtų atitikti dabartinius kompanijų pelnus. Mokestis, taip pat, būtų proto ribose – apie 100lt ar pan. Tik, deja, visa tai teorija – pradedant technologinėmis kliūtimis ir baigiant biurokratizmu ir šiaip visokiom korporacijom.

     
  8. adis

    2010 vasario 1 at 18:28

    „O tai, kad kažkas klausosi „nupiratauto“ kūrinio nesusimokėjęs (nors ir neplatina ir nesidalina) tai jau ne nusikaltimas? Gi tikrų tikriausia vagystė “

    Turbūt bus kas tam nepritaria, bet kol nedingsta autorinių teisių saugomas originalas, ir kol iš to _nesipelnoma_ bei nurodoma originali autorystė jį kur nors publikuojant, tol mano įsitikinimai šito dalyko vagyste vadinti neleidžia.

     
  9. Leif Ericson

    2010 vasario 1 at 18:39

    Nereikia pykt ant didziojo ketverto :) Yra ten ir visai neblogu grupiu, nors zinoma ten daugiau ausiai priimtesniu grupiu susibege…Argi pats autorius nenoretu palysti po kazkurio didziojo leidejo sparnu? Juk tai automatiskai butu kaip pripazinimas, tiek kaip atlikejui, tiek komerciskai…

     
  10. Andrius Bentkus

    2010 vasario 1 at 19:47

    Puikus straipsnis, paaiskinima problematika is vartotojo puses ir pasiulomos problemos, kurios gal padetu ispresti sia problema.
    Truksta gal truputi nauju technologiju poveikio tyrinejimo (juk visa sita problema atsirado, nes internetas atsirado o pardavimo mdoelis liko toks pat senas?). Beje interneto kashtai transportuojant/kopijuojant yra tokie nykus, jog imanoma ir nemokamai isduoti viska, o turgelyje tai zmogus visgi turi su mashina atvaziuoti :)

     
  11. adis

    2010 vasario 1 at 21:25

    „Nereikia pykt ant didziojo ketverto :) Yra ten ir visai neblogu grupiu“

    Iš dalies sutikčiau, bet norėčiau pavyzdžių.

    „Argi pats autorius nenoretu palysti po kazkurio didziojo leidejo sparnu?“

    Tikrai ne. Ten savo identitetą gali išlaikyti tik LABAI jau stiprūs muzikantai, ir tai jie dar yra pakankamai spraudžiami į rėmus. Kaip manai, kodėl tada kiekvienas ryškesnis muzikantas/grupė atsidaro po savo nuosavą leiblą?

     
  12. bim_bam

    2010 vasario 1 at 21:38

    Adi, ar mes kalbam apie tą patį dalyką? Vagyste ar nevagyste vadinsime kūrinio „pasiskolinimą“ asmeniniais tikslais, nelabai čia svarbu. Svarbu, kad kūrinio autorius negauna atlygio už savo darbą, o tas kuris „pasiskolino“ lieka „pliuse“ neišleisdamas pinigų.

     
  13. adis

    2010 vasario 1 at 22:22

    Bim_bam> Iš tiesų, man atrodo, mes kalbame lyg ir ta pačia tema, bet apie skirtingus dalykus, ir dar iš skirtingų rakursų :) Gal kiek per vėlus (fiziškai ir astronomiškai) laikas į tai gilintis. Bus laiko artimiausiu metu – atsakysiu. Jei ne – būtų malonu kada padiskutuoti prie talpos putotojo ;)

     
  14. Bonpo

    2010 vasario 2 at 9:49

    Gerai cia vienas toks komentaruose parase. Reiskinys turi buti arba ekonomiskai beprasmis arba dadeciau-ekonomiskai visoms salims prasmingas.
    Yra juk muzikantu ar programu kureju kurie dalina savo kurinius dykai. Ir nuo to nei ju kuriniai ar programos prastesnes buna uz analogisko pobudzio mokamas. Visuomet yra galimybe paspausti mygtuka „DONATE“.
    Taip pat yra ivairiu skaitmeninio turinio platinimo formu. Sakykim vienas iPhone telefonui skirtu zaidimu kurejas
    juos platina visiskai nemokamai. Zaidimas, geras, populiarumas didelis-pinigus jis uzdirba is rodomos reklamos, kol vyksta zaidimo parsisiuntimas. Cai kaip pvz.
    Ir pabaigai. Kaip nekeista-pirmos labdaringos organizacijos susikure „kapitalistineje Amerikoje“, kur kaip seniau buvo aiskinama viskas galiojo pagal formule „preke-pinigai“.

     
  15. vienastoks

    2010 vasario 2 at 9:51

    > bim_bam

    Tas pats atsitinka, kai perpasakoji vakare draugams per TV girdėtą Šapro anekdotą. Užsidirbi „bonusų“, o autorius lieka be pinigų (arba nepažiūrėtas su reklama). Ką darom?

     
  16. bim_bam

    2010 vasario 2 at 13:52

    >vienastoks

    Pagal autorių teisiu ir gretutinių teisių įstatymą, už kiekvieną kūrinio panaudojimą, autorius gauna (Lietuvoje, deja, daugiau teoriškai) tam tikrą pinigų sumą, kuri nustatoma pagal teorinį žiūrovų/klausytojų skaičių ir panašius kriterijus. Tad anekdoto perpasakojimas draugui jau įskaičiuotas ;)
    Tačiau tuo tenoriu pasakyt, kad realiai dauguma čia, komentaruose, analizuojamų situacijų yra numatytos įstatymuose ir apie jas buvo pagalvota. Kitas reikalas – kaip visa tai pritaikoma Pvz. Lietuvoje tuos pinigus, minimus straipsnyje, turi surinkti LATGA, iš visokių licenzijų, o tuomet paskirstyti pagal licenzijas turinčių firmų ataskaitas apie panaudotus kūrinius, autoriams. Tačiau mažai kas teisingai pateikia detalias ataskaitas, dar mažiau kas kreipiasi dėl atlygio. Realiai netgi už kiekvieną metalo koncertą, ten grojusios grupės, jei atliko savo kūrybos kūrinį ir buvo tai registravusios LATGA, gali gauti tą autorinį atlyginimą. Tik kiek grupių tai žino ir bando naudotis?

    Kad ir kaip bebūtų, pats nepritariu piratavimui jokia forma. Ir „linkomanijos“ atveju, visi žinome, tikrai ne šventieji ten sėdi. Tačiau ir LANVA veiksmai neadekvatūs. Pritariu tiems, kas mano jog šios problemos turi imtis ir patys autoriai ir kūrinių platintojai. Su naujomis technologijomis turi būti ir nauji būdai savo kūriniams platinti. Geriausias pavyzdys čia: NIN Ghosts I–IV – išleido albumą už dyką, tiesiog buvo galima geranoriškai paaukoti bet kokią sumą. Albumas tapo klausomiausiu 2008 last.fm’e. Taip pat, yra visoki iTunes, Spotify ar senas geras last.fm, kurie leidžia tikrai kokybiškai pasiklausyti naujų dainų. Žodžiu, tikiu kad kapitalizmas viską sutvarkys =)

    Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo aktuali dalis:

    15.3. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, … Už viešą kūrinio atlikimą autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, … radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Už kūrinio transliaciją, retransliaciją ar kitokį viešą kūrinio paskelbimą, įskaitant kūrinio padarymą viešai prieinamu perduodant kompiuterių tinklais (internete), autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek kai tiesioginis (gyvas) kūrinio atlikimas transliuojamas, retransliuojamas ar kitaip viešai skelbiamas, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą. Autorinio atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma autorinėje sutartyje …

    http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=364672

     
  17. adis

    2010 vasario 2 at 14:17

    „Realiai netgi už kiekvieną metalo koncertą, ten grojusios grupės, jei atliko savo kūrybos kūrinį ir buvo tai registravusios LATGA, gali gauti tą autorinį atlyginimą. Tik kiek grupių tai žino ir bando naudotis?“

    Va čia galiu papasakoti tokį atsitikimą iš gūdžių 200x-ųjų. Tuo metu Ferrumas organizavo kažkurį savo koncertą ir norėjo tai daryti visiškai legaliai, bet pats dar nebuvo iki galo susitvarkęs tų visų juridinio asmens įsteigimo popierizmų, tad paprašė A+A „Geležies amžiaus“ jiems šiuo aspektu padėti. Sutikome.

    Iš visų koncerte pasirodžiusių grupių sutartis su LATGAA turėjo tik dvi – vakaro žvaigždūnai iš Suomijos ir vietiniai
    lietuvaičiai, pavadinkime juos grupe X.

    Tai va, po koncerto su viena iš ferrumiečių nešėme ataskaitą LATGAAi, su tiksliais setlistais. Tiksliai nepasakysiu, bet už suomius LATGAA iš mūsų tada paėmė ~36 LTL, už grupę X – ~20 LTL.

    Po kelių mėnesių situacija vėl pasikartojo, tik tąkart į LATGAA reikėjo
    jau eiti vien dėl tų keliolikos litų lietuvaičių grupei X.

    Viskas baigėsi tuo, kad grupės X nariai patys pasiūlė prieš koncertą sustabdyti sutartį su LATGAA, o po koncerto ją pratęsti, kad tik organizatoriams nereiktų dėl tų keliolikos litų pas LATGAA su visais popierizmais lakstyti. Nes kai kas tiesiog dėl to juos nustojo kviesti į koncertus.

     
  18. hadrian

    2010 vasario 3 at 6:38

    Sakiniu ar dviem sunku suformuluoti argumentuotą atsakymą – savo poziciją aprašiau čia: http://hedocityblog.lt/2010/02/mirtis-piratams-ar-tegyvuoja-piratai.html

     
  19. Crazyte

    2010 vasario 3 at 15:37

    bim_bam > apie LATGAA ir kaip pinigai „atiduodami atlikėjams“ gali paskaityti diskusiją http://www.dangus.net/forumas/viewtopic.php?t=8364

     
  20. cluendo

    2010 vasario 4 at 13:59

    va cia tai mldc zmogus parase :)

     
  21. A.Z.

    2010 vasario 8 at 17:07

    Kai rašysi apie filmus, aišku, paminėsi, kad nemažos dalies filmų mūsuose legaliai pažiūrėt – jokių šansų?

     
  22. adis

    2010 vasario 8 at 17:18

    Yeap.

    Įrašas pasirodys rytoj 12:12:12 val. Pasilieku rezervą paskutiniam pracheckinimui :)

     
  23. Vytas

    2010 vasario 9 at 22:23

    Na įdomiai dėstote verslo projektą internete. Pabandykite gauti teises iš „Meidžorų“, tada matysite, ar Lietuvoje toks verslo modelis įmanomas.
    Kitas dalykas- pats verslininkas renkasi verslo modelį, o vartotojams tikrai šiuo metu kainos „įkandamos“.
    Dėl lietuviško repertuaro- patys leidėjai mato, kad nėra galimybės vystyti šio verslo internete šiuo metu, todėl ir nedaro to. Nemanau, kad norėtumėte, kad jūsų svetainės verslo modelį nurodytų skaitytojai…

     
  24. adis

    2010 vasario 10 at 11:27

    Vytai> taip, kainos įkandamos, bet kiek padidėtų pardavimai, jei jos dar būtų ir _patrauklios_?

    „Nemanau, kad norėtumėte, kad jūsų svetainės verslo modelį nurodytų skaitytojai… “

    Čia aš matau kiek skirtingus dalykus. Šis tinklaraštis rašomas savo malonumui, nelaukiant (ir nesulaukiant) iš to jokios naudos (na, nebent rašymo pratybos savo paties tobulėjimui;). Jei tai būtų komercinio tipo tinklaraštis, ir matyčiau, kad kažkas nesigauna – taip, tada tikrai pradėčiau aiškintis kodėl, o ne vadinti visus durniais, niekšais ir nusikaltėliais.

     
  25. adis

    2010 vasario 18 at 17:08

    Na taip, uždarbio lygis – savaime suprantamas dalykas, bet kad pas mus dar ir antkainiai atsakantys, sakyčiau.

    Nenaujo (bet ir ne exkliuzyvinio, žodžiu, 2-20 metų senumo) CD kaina anapus balos – 10-15 USD, muzikos parduotuvėje. Pas mus jis kainuoja ~60 LTL.

    „praktiskai visi CD yra skirti tikrai ne tokiu saliu kaip Lietuva rinkai.“

    Iš esmės – pritarčiau, bet… ta pati Čekija, ganėtinai gimininga valstybė. O atsimenu, užsipirkau Black Label Society diskų po 120 kronų (~15 LTL) už vienetą. Ne second-hande kokiam, o normalioje įrašų parduotuvėje, Prahos viduryje.

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos