Žmonės, nežiūrėkit šito filmo. Sutaupysite 94 minutes savo laiko. Pats iki galo žiūrėjau, nes… na, kaip tam anekdote – „moterys p0rongrafinius filmus žiūri dėl to, kad nori sužinoti, ar viskas baigsis vestuvėmis“… Taip sakant, žiūrėjau, nes negalėjau patikėti, kad VISAS filmas gali būti toks tragiškas.
Nemėgstu apsipirkinėti. Na, nebent muzikos prekių (instrumentų etc) ar įrašų parduotuvėse. Ten savo noru galiu užgaišti ir 20 minučių, ir ilgiau. Visa kita – kuo greičiau išsirinkti, kuo greičiau atsiskaityti ir mauti lauk. Vakar patyriau „traumą“ apsipirkinėdamas „Iki„.
Šiąnakt susapnavau nerealų košmarą :D Kad Lietuvą okupuoja Baltarusija.
Neatsimenu paties siužeto pradžios, bet aplinkos, kurioje esu, žmonės ima piktintis, kad Lietuva nesipriešina, o pirma, ką padaro, tai kažkodėl evakuoja kelias ministerijas. Po to pasklinda gandas „jau ateina, jau ateina!“
Na, iš tiesų tai ne aš. Legenda yra Richard’as Matheson’as, o ypač – jo knyga „Aš esu Legenda“. Ne, ne biografinė, o ta, kurios ekranizacija neseniai čia perropojo didžiaisiais ekranais, su Will’u Smith’u, šunimi ir krūva renderintų zombių.
…arba kaip oldschool metalheadas į baletą ėjo.
Tenka pripažinti, buvo visai įdomu. Bet ir keista.
1. Įsivaizduojate, prie įėjimo tave ne krato, ar ko nors neprasinešinėji, o maloniai pasveikina! Jau iš įpročiau beveik kėliau rankas už galvos, kad įsitikintų, kad jokio alaus ar ko kito neturiu užsislėpęs…
Taip taip taip… Man pačiam buvo įdomu, kada jau ir čia pradėsiu rašyti apie kompiuterinius žaidimus :D
Yeap, esu condemned geimeris.
8.
Tiek kol kas kartų manęs paklausė, kodėl aš šiandien darbe su kostiumu (iš tiesų tai ne visai kostiumas, bet whatever). Tikiuosi dar kokių 4-5 kartų.
Ale pasirodo, kaip paprasta atkreipti dėmesį į save – tereikia kartą į metus užsidėti kažką tau neįprasto. Gal tikrai reikia kostiumuotis, kai eini pas šefą dėl atlyginimo peržiūrėjimo? :D Ne dėl „solidumo“, o kad pastebėtų, kad va, tokį darbuotoją turi.
O kostiumų visgi nemėgstu. Jeans&leather, forever, forever!
P.S. Na, kas pirmas komentaruose paklaus, tai kodėl aš „su kostiumu“ ? ;)
Pabandžiau pažvelgti į savo muzikinius blogo įrašus iš šono. Nė vieno posto apie muziką, kurią klausau kasdien, vien kokie iškrypimai, nukrypimai ir eksperimentai. Jei nepažinotumėte (nepažįstate), ar patikėtumėte (tikite), kad šio blogo autorius yra dešimtmetį sunkujį roką klausantis ir tiek pat laiko plaukų nekerpantis, barzdotas bičas, dar ir keletą metų stūgaujantis metalizuotoje roko grupėje į mikrofoną?
Aš tai ne{…}patikėčiau.
Net ir šis postas bus ne išimtis.
Būna, kad dėl vieno žmogaus kaprizo dvidešimt žmonių turi sėdėti ir dirbti porą valandų, net ir po oficialios darbo pabaigos. Na, bet kas valdo pinigus, tas diktuoja taisykles, ar ne? ;)
Po tokios darbo dienelės nesinori net kažkokio agresyvaus muzono. Kažkaip nelieka net pykčio. Norisi kažko šaltai ramaus, kaip koks šaltinis vasaros naktį, į kurį netyčia įrėploji :)
Tokie yra Ulver. Vilkai.
Jei tu išsigandai – tau visada padės policija! ©Sportas
Na, gabalas tai ironiškas, bet postas bus priešingas.
Pradėsiu nuo to, kad kol kas (tfu tfu tfu ;) neturiu jokių nusiskundimų policija. Kiek teko susidurti, kažkaip dar vis neturiu pasakyti ką nors blogo apie juos. Štai ir šiandieninis įvykis.
