Oficialiai pasirodo spalio 20 dieną. O singlas – „Rock ‘N Roll Train“ – jau artimiausią ketvirtadienį.
O patys eisidesai jau seniai žada ir milšinišką disko pristatymo turą. Nieko nepadarysi, teks jamti, kai Europoje kur arčiau mūsų prašuoliuos…
Tik va įdomu, albumo pavadinimas – atsakas į paskutinį Oziko diską? ;)
Black Crane – Leaving the Nest
Nuo kitos savaitės – diskas jau prekyboje. Parsisiųsti elektroninį variantą galima jau ir dabar, iš skubotai paleisto, todėl ir atitinkamos išvaizdos blackcrane.lt:)
Nemaloniausias dalykas, kad neturėjome laiko (o ir sugebėjimų bei užsispyrimo) rimtai rėmėjų/leiblo paieškai, tad albumą galų gale išleidome savo lėšomis. Ko pasekoje, neišeina net padovanoti po vieną disko kopiją kiekvienam, kuriam norėtumėme. Čia bjauriausia :/
Diskas bus platinamas per tradicinius Lietuvos undergroundo distributorius – Dangų ir Ledo Taką. Na ir per mane patį, žinoma. Kainuos jis 15 pinigų. Savikainą.
Kuo labiausiai džiaugiuosi – albumo apipavidalinimu. Jį savo autoriniais tradicinės japonų tapybos darbais sukūrė Dywa. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai – masterpiece’as :)
Na, o muziką vertinti tikrai ne man…
Gero klausymo, kas susigundys. Ir ačiū visiems, kurie palaikė mus visus tuos ketverius metus. Wind to thy wings!
Na ką, profesionalų* kompiuterinį žaidimą išleidau, albumą įrašiau, beliko knyga ir filmas? ;) Juokauju. Liko dar daug daugiau. Pradedant šeimos plėtimusi ir baigiant bent jau vienu išleistu fotografijų albumu ;)
OK, OK, nebejuokauju…
Paskutinis septynių dienų periodas buvo tikrai intensyvus: Bob Dylan vizitas, numerio atidavimas kiek pasunkintomis sąlygomis, dviejų dienų taškymasis baidarėmis tikrai ne pačia komfortabiliausia trasa (na, po šito bent jau miegojosi gerai ;), toli gražu ne atpalaiduojantis darbovietės „išvažiuojamasis posėdis“ … Prisipažinsiu, nuoširdžiai abejojau, ar tikrai verta išnaudoti paskutinįjį jėgų rezervą, vardan Def Leppard šou. Laimei, melomaniakiškumas nugalėjo. Nes vertinant jau susigulėjusiais įspūdžiais, neiti būtų buvusi išties milžiniška klaida.
Ką daryti, jei turi kultinių gabalų, kultiniais tapusių prieš kelis dešimtmečius, o dabar tavo balsas dėl senatvės visiškai nebetinkamas jiems dainuoti? Teisingai, reikia padaryti savo paties koverį! Bobas Dylanas taip ir pavarė. Ir neprašovė pro šalį, reikia pasakyti.
Manoakys siūlo paleisti naują bangą per blogus – videoklipų TOP 10… na, nesinori sakyti – rinkimus, tad tegul bus „deklaravimus“ :) Nelabai aišku, kokiais kriterijais reiktų rinktis – ar kiek objektyviau, ar tiesiog pyškinti asmeninius favoritus, tad pasielgsiu kompromisiškai – šiame sąraše nėra nė vieno klipo vien dėl to, kad „jis man tiesiog patinka“ – pasistengiau parinkti tokius, kurie turi ir dar kažkokią mano įsivaizduojamą vertę – ar savalaikį originalumą, ar gerą dermę tarp paties gabalo ir vizualinės interpretacijos (ar kaip tik – jos nebuvimą).
Žiūrim, kas išėjo.
Read the rest of this entry »
Įrašas ne apie tuos smagius mažus organizmus, bet apie smagią, ir turbūt mažai kam žinomą grupę, pasivadinusią banginių maisto garbei. Plankton.
Priešingai pavadinimui, šis įrašas bus ne kažką kritikuojantis, o būtent – pilnas kuo geriausių emocijų :) Yeap, pagaliau rašysiu apie savo ausų duoną kasdieninę, t.y. grupę, kuri skamba mano visuose įmanomuose grotuvuose nors kartą per dieną (na, ne kiekvieną dieną iš tiesų. Savaitgaliais paprastai ne, bo savaitgaliais aš išvis muziką kažkaip keistai klausau)
Joni Mitchell atradau labai vėlai, ir pakankamai atsitiktinai. Žiūrėjom su Naz tokią gana saldžią, bet iš tiesų visai neblogą britišką romantinę komediją „Love Actually“ ir ten vien vyrioko žmona yra Joni fanė. Na ir Kalėdoms ji gauna Mitchell diską, bet dėl tam tikrų aplinkybių ne itin apsidžiaugia.
Whatever. Man pačią pirmą akimirką į ausis smigo unikalus Joni balsas.
