Priešingai pavadinimui, šis įrašas bus ne kažką kritikuojantis, o būtent – pilnas kuo geriausių emocijų :) Yeap, pagaliau rašysiu apie savo ausų duoną kasdieninę, t.y. grupę, kuri skamba mano visuose įmanomuose grotuvuose nors kartą per dieną (na, ne kiekvieną dieną iš tiesų. Savaitgaliais paprastai ne, bo savaitgaliais aš išvis muziką kažkaip keistai klausau)

O įrašo pavadinimas toks, nes būtent taip į lietuvių kalbą verstųsi grupės, kurią pristatysiu, pavadinimas – Spiritual Beggars. Ir nieko čia nepadarysi.

Atradau juos… ne, gal apie viską iš pradžių…

Jei dar prieš metus manęs kas būtų paklausęs, kas yra mano mėgstamiausias vokalistas, nė sekundės nelagindamas būčiau atsakęs: „Bruce Dickinson!!!„. Prieš metus lagas jau būtų atsiradęs, o prieš pusmetį – vėl, be jokio lago pasakyčiau, kad tai – Jane „JB“ Christoffersson!!! Iš tiesų, Briusas yra gerai, labai gerai. Bet po šitiekos metų supratau, kad mane jis veža ne vokalu, o… kūrybiškumu. Arba – temų artumu man pačiam. Tuo tarpu JB… JB veža ir tuo, ir tuo.

Tiesą sakant, pirmiausia atradau ne Spiritual Beggars, o pirmąjį JB projektą – Grand Magus. Pačiam būtų įdomu prisiminti, kaip tiksliai tai įvyko, bet kažkaip per klaidą parsisiunčiau ne tai, ką tikėjausi parsisiųsti. Nepasiant to… siuntinys man labai patiko :D

Tai kodėl visgi dabar rašau apie Spiritual Beggars, o ne apie Grand Magus? Dėl vienos gana crazy priežasties – neberandu laido, kuriuo galėčiau prisijungti prie plėjerio ir pasikeisti jame esančią muziką. Ir taip jau kokį mėnesį, jei ne daugiau. Kadangi plėjerio realiai klausausi tik vykdamas į darbą ir atgal, tai ne taip ir baisu. Ir taip kažkaip susiklostė, kad paskutinių porą savaičių iš viso plėjerio pasirinkimo sukasi vos du atlikėjai – Joni Mitchell ir Spiritual Beggars. Apie Joni jau rašiau, tad…

„Beggarsai“ (heh – vos ne „begginsai“ :) ne visada buvo tokiais. Tam, kad taptų tokiais, kokiais jie yra, t.y., kad į juos ateitų mano mėgstamiausias vokalistas, teko išspirti ankstesnįjį vokalistą, Christian „Spice“ Sjöstrand. Dėl ko pastarasis, beje, labai supyko ir bent jau prieš pusmetį dar negalėjo atleisti. Tiesa, jis jau turi naują grupę, tai čia jį ir palikim.

„Beggarsų“ dvasia – kenas devyndarbis, britų švedas ar tai švedų britas Michael Ammott, spėjantis pagroti, regis, visur: ir Carcass, ir Arch Enemy, ir Candlemass, ir Spiritual Beggars… Akivaizdu, labai open-minded bičas, už ką jį ir gerbiu.

Dvasia lieka dvasia, ji stipri, bet nemateriali, o „beggarsams“ materialumo, t.y. masės suteikia būtent JB vokalas. Nežinau, kaip jums, bet man jis asocijuojasi su sotaus, gana taikaus, gerai įmitusio lokio balsu. Žemas, gilus, stiprus, kartais – paurzgiantis, ar net ir truputį užriaumojantis, bet ne itin piktai, lokys. Taip sakant, leiskit meškai papasakot apie gyvenimą…

Tad natūralu, kad klausau tik paskutinųjų dviejų grupės albumų. Kurie, beje, tikrai skirtingi. Paskutinysis, „Demons“ – gerokai ramesnis, bet kažkuo gilesnis, įvairesnis. Mažiau draivo, bet užtat kai jis šliūkšteli, maža nepasirodo. Ypač siūlau pasiklausyti gabalus „One Man Army„, „Dying Every Day„, na, o pailsėjimui – „Through the Halls„.

Gaila, kad grupės stovykloje tokia ilga tyla – eina jau treti metai, o nėra jokių kalbų apie naują įrašą. Žinoma, galima suprasti – šiemet atsikuria Carcass (heh, tai svilinsiu juos akimis Wackene ;), dar reikia dirbti su Arch Enemy, tai Amott’as tikrai turi ką veikti. JB, matyt irgi kažkuo užsiėmęs, tai… Belieka laukti.

Ok. Nuo žodžių – prie vaizdų. Spiritual Beggars:
[video:youtube:jSNMYNpxXIo]