Kas mato mane Veidovėlyje, turbūt pastebėjo, kad su nemažu susidomėjimu stebiu visus tuos kalbainių karus. Geriausią visų tų įvykių metraštį galima rasti čia.
Domiuosi, nes tai tiesiogiai susiję su mano tiesioginiu darbu. Ir… daugiausia vargo tame darbe užgriūna būtent iš kalbainiškosios pusės. Nekaltinu žmogaus, kuris pas mus už tai atsakingas – tiesiog tokios jų taisyklės. Ar bent jau aš taip tikiuosi.
Bet va, tuose kalbainių karų analuose užtikau vieną dar iki šiol nematytą mūšį, kuriame teigiama:
Suprantu, kad abu autoriai yra išpampę nuo kūrybinių galių, kurioms išreikšti lietuvių kalba tampa per skurdi.
Bandyta ironizuoti, bet… autorė netyčia leptelėjo realiją. Tiesa, „skurdi“ – čia jau stiproka hiperbolizacija, jei kalbant apie realybę, bet kai kuriose srityse dabartinių kalbinių normų, anei žodyno jau tikrai nebepakanka. O kalbainiai, būdami konservatyvūs (kitą vertus, juk čia turbūt profesinis reikalavimas, kaip kad tikslumas chirurgams ar alkoholizmas kiemsargiams ;), su viskuo, ką bando kontroliuoti, nespėja susidurti.
Kodėl dabartinės kalbos nebepakanka, ir ją reikia ne riboti, o plėsti? Pažiūrėkime patys.
Iki XIX a. vidutinio žmogaus kelionių spindulys nuo namų buvo… na, vidutiniškai iki 200 km. Namai > bažnyčia > turgus > kitas miestas > tolimas miestas. Su kiek naujų, iki tol nematytų dalykų/procesų/technologijų buvo galima susidurti, kuriems prireiktų naujų žodžių, terminų, sąvokų, kokių nenaudojo tavo tėvai ir seneliai?
Iki kokio pusantro šimto per gyvenimą, manau. Na, gal kokiu šimtu daugiau, maksimum.
Dabar mes per savaitgalį, pasitūsinti Londone, sulakstome ~3000 km, o darbai kartais švysteli išvis į kitą Žemės rutulio pusę. Naujos technologijos, nauji produktai pristatomi kas ketvirtį metų, ir iki jų net nereikia keliauti pačiam.
INFORMACIJOS KIEKIS DIDĖJA IKI ŠIOL NEPATIRTU TEMPU.
O kalbainiai nori visą tą informaciją išreikšti vis dar tuo pačiu praeito amžiaus žodynu ir to laiko taisyklėmis. Nes tai tariamai saugo kalbą.
Konkretus pavyzdys: turėjome žinutę. Originali antraštė buvo daugmaž tokia: […] will introduce a new wi-fi router. Išvertėme kaip […] pristatys naują bevielį maršrutizatorių. Be ne, pasirodo negalima taip. Reikia… […] pristatys naują belaidį maršruto parinktuvą (angl. router).
Taip sakant, sulietuvino matyt pagal visas lietuviškas taisykles, bet kadangi buvo akivaizdu, kad dabar jau niekas nebesupras, prirašė ir originalų pavadinimą. Kokia to pasekmė? Antraštė prailgėjo trimis žodžiais, o svetimos kalbos žodžio vis tiek nebuvo išvengta.
Kas čia baisaus? Na, šitoje vietoje gal ir nieko, bet įsivaizduokite straipsnį, kuriame tokių lietuvių kalbai nežinomų ir lietuvinamų objektų pasitaiko iki dešimties. Žinote ką man tai primena?
Tikiuosi, Riedančių Uolų lankytojai yra skaitę „Žiedų valdovą„. Būti mačius filmą čia visgi neužtenka, nes būtent knygoje buvo šiam įrašui aktualus epizodas, kur entas Medžiabarzdis kalba savo gimtąja kalba.
Tikslių detalių neatsiminsiu, bet entų kalba yra labai sena ir… ilga. Jei nieko nepainioju, Madžiabarzdžio vasarnamis ta kalba skamba daugmaž kaip „tentageravietaužkeliųšimtųmyliųantkalnošalialabaiskanausšaltinio.
Kitas epizodas – išklausė Medžiabarzdis Merį ir Pipiną, ir nutarė sukviesti visus entus, kad pasitarti, ar ko nors imtis dėl Sarumano. Nunešė abu hobitus į Entų Susibūrimo Vietą. Susirinkimas prasidėjo, hobitai ten prasitūsino apylinkėse ar ne pusdienį, galų gale juos susiranda Medžiabarzdis.
– O, taip greitai apsisprendėte? – klausia nustebę hobitai
– Ai ne, aš čia tik jus susirinkimui pristačiau…
Tai va, esu įsitikinęs, kad entų kalbos modelis XXI a. realijoms netinka. Informacijos kiekiai yra milžiniški, ja keistis reikia dažnai, ir rašyti elektroninį laišką su užklausa kompų firmai „laba diena, man reikia belaidžio maršruto parinktuvo, optinių įrenginių skaitytuvo, operatyviosios atminties plokštelės, ir gal gal pas jūs jau turite naujausią „Ubuntu“ platinamojo paketo versiją kompaktinėje plokštelėje? – tiesiog užknistų.
Beje, jei jau taip bijome maršrutizatoriaus, kodėl visgi maršruto parinktuvas? Juk maršrutas (spėju, nuo march route?) irgi nelietuviškas baubas. O kodėl dar nedraudžiamas telefonas? Magnetofonas? Modemas? Kažkaip trūksta nuoseklumo…
Ką, mano vertinimu, protingiausia daryti?
Kuo mažiau kištis. Kažkas ten Kalbainių karuose paminėjo raskladuškės incidentą. Baisus slaviškas parazitas, klaikus sovietų palikimas. Bet… pačios raskladuškės išlūžo. Taip, aš dar žinau šitą žodį, bet man jau nebėra prasmės jį vartoti – šiuolaikiniame pasaulyje raskladuškių tiesiog nebėra. Ar šitą žodį vartos mano vaikas? Galbūt. Kartą į metus prisiminęs ir kikendamas, kas per kvailai skambantis žodis, kurį per penkerius metus du kartus gyvenime girdėjo minint senelį ar močiutę, kai buvo sode…
Laikas yra geriausias visa ko filtras – kokybės, cenzūros, papročių, politinių sistemų, meno, tame tarpe – ir kalbos. O valdovų patiems vaidinti tikrai nereikia.
Na ir pabaigai… taip, iki šiol burbėjau daugiausia iš specializuotosios periodikos pusės, bet pabaikime… menu :) Norite pralinksmėti? Pabandykite įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti С. Лукьяненко romanas „Atspindžių labirintas“ ar „Netikri Veidrodžiai“, išversti į lietuvių kalbą pagal visas kalbainių taisykles ;)
Taip, rašau „pirmasis“, nes yra dar… du! Vienas garantuotai ąžuolas – bo gilės kepurė po grumstais matyti – o kitas irgi turbūt ąžuolas. Arba šermukšnis. Arba klevas. Nes daug ką į vazoną kišau.
Taigi, trečiasis mano redaktorinis blynas – jau prekyboje. Mano paties vertinimu – kol kas geriausias :)
Tiesą sakant, idėją pakišo 
