„Kam įdomu būtų skaityti, kaip mano šefas rytą išeina į darbą, o vakare pareina gyvas ir sveikas? Bet sykį iš skersgatvio išlindo pora vyrukų, atėmė auksinį laikrodį, pamušė akį ir juoko dėlei paleido be kelnių, o kitą dieną apie tai jau trimitavo visi televizoriai. Vieną vakarą aludėje kilo muštynės, ir aš sugurinau nosį tokiam išsišokėliui, o kitą dieną atsidūriau kriminalinėj kronikoj. Prieš tai daugybę kartų buvau toje aludėje, bet joks laikraštis niekada nei žodžiu neužsiminė, kad aš vakar išgėriau bokalą alaus, sumokėjau iki paskutinio cento, atsisveikinau su barmenu ir nieko net nepastūmęs išėjau vėl pro duris.
Kam įdomu būtų skaityti apie tokius gerus ir kasdieniškus dalykus? Tūkstančiai automobilių rytą išvažiuoja į kelius ir gatves, bet televizorius parodo tiktai tuos, kurie pavirto metalo laužo krūva – jie susidūrė, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į namą arba užsidegė neaiškiomis aplinkybėmis. Milijonai žmonių išskrenda atostogauti, bet į televizorių papuola tik tie, kurių lėktuvas nukrito, autobusas apsivertė, arba jie patys prisidarė velnių, nes išvažiavo už ministerijos pinigus ir gerai nesutvarkė visų dokumentų, o grįždami mėgino pranešti pro muitinę narkotikų siuntą. Kiekvieną laisvą minutę žiūrint tokius ir tokius žinių rinkinius, televizoriaus aukai ima atrodyti, kad aplink vieni vagys, vienos nelaimės, o keliuose vyksta nepaprastas karas velniai žino tarp ko. Negana to, žemė vis dreba ir dreba, audros nusiaubia tai Kaliforniją, tai Pakistaną, galas žino, kas bus su Šilale rytoj?“
MariukasM
2010 gruodžio 12 at 11:25
Tam ir yra žmogui duotas protas, kad suprastų, jog televizija ir gyvenimas – du visiškai skirtingi dalykai. O jei neskiria – tai durnius ir bažnyčioje muša :)
Petras
2010 gruodžio 12 at 17:20
Taip, Mariukai, būtų gerai skirti televiziją nuo realybės, bet yra viena problema. Nuolatos žiūrint televizorių, tie dalykai sąmonėje susilieja, ir skirtumas beveik išnyksta.
Pažįstu žmonių, kurie viską laisvalaikį praleidžia prie televizoriaus, bet tvirtina, kad televizija jų neveikia. Žiūri reklamą ir iš visų jėgų neigia, kad reklama jiems daro poveikį. Jų būsena labai„ sunki, nes jie televizijos įtakos nebelaiko įtaka. Panašiai atsitinka ir alkoholikams bei narkomanas, kai jie ima neigti savo priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų. Jie irgi nebesuvokia, kad yra valdomi kvaišalų. Jiems labai mažai šansų atsipeikėti ir išsivaduoti, nes jie net NEMANO, kad reikia vaduotis.
Evaldas
2010 gruodžio 13 at 9:28
Yra ir kita žmonių grupė, kuri gyvena internete ir su internetu. Manau, kad jie taip pat neskiria realaus gyvenimo.
adis
2010 gruodžio 13 at 9:39
Žinoma, viskas priklauso nuo paties individo, bet internetas bent jau suteikia galimybę (o ilgiau netu pasinaudojus – ir moko) tikrinti informaciją. O televizija, ypač lietuviškoji, pateikia viską ne tik serviruotą, bet jau ir sukramtytą, žiūrovui belieka nuryti.
Petras
2010 gruodžio 14 at 17:33
Man patinka stebėti, kaip žmonės reaguoja į svarstomą jų problemą.
Tarkime, kalbama apie alkoholio savybę svaiginti žmonės. Svaiginti – tai alkoholio, o ne geriančiųjų savybė, tačiau alkoholikas, žiūrėk, sako: „Nebūk kvailas ir neprisigerk! Kodėl aš nenusitašau?“ Bet štai jis pasiekia tokią rimbą, kai šitaip sakyti jau nebegali. Tada jis kalbą suka kitur: „Verčiau pažiūrėkit į narkomanus – jie dar didesni vergai!“ Beje, ir narkomanai turi labai panašų išsisukimą: „Na, įsikalu sau į veną, bet aš – ne koks alkoholikas, apsimyžęs nesivartau patvoriais!“
Ir vienu, ir kitu atveju žmonės pamirštam, kad kalbama ne apie jų, bet apie kvaišalų savybę.
Žiūriu, labai panašiai su televizija ir kitomis priklausomybėmis.