Juodai baltame traukinyje sėdi jaunas juodai baltas žmogus. Traukinys važiuoja per bespalvį pasaulį, kurio šiaip jau nematyti – jį slepia žaliuzės ant vagono langų. Norėdamas pamatyti, kas ten anapus, turi žiūrėti pro tarpelį.
O ten – nieko džiugaus. Begaliniai miškai. Proskynos su apdegusiais naujakurių vežimais, laukymės su indėnų palapinių liekanomis.
Kada paskutinįkart matėte animacinį filmą apie… airių vienuolius ir knygų perrašinėjimą viduramžiais? Kada? Niekada iki šiol?
Aš taip pat.
„Nu buvo ten toks bičas, jis ten kalėsi, kalėsi, paskui pabėgo, paskui su chebra kažkur plaukė, daug parinosi visi, paskui ten kažkas visus užlenkinėjo po biškį. Ai, dar bachūriukas kažkoks buvo. Nu žodžiu, kažkoks bezpridelas, ne filmas, geriau nė nebandykit žiūrėt.“ – įsivaizduoju, doras gezas būtent taip apibūdintų „Valhalla Rising„.
Ir tam tikru požiūriu jis būtų teisus.
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad nei vaikystėje, nei paauglystėje nemėgau šitų Lewiso Carroll’o apysakų. Dėl tos pačios priežasties, kodėl nemėgau ir džiazo – per daug man ten buvo šyzos, chaoso – tiesiog trūko tvarkos ir logikos.
Džiazą su laiku supratau ir ant jo užkibau. O Alisą… na, Alisą paskutinįkart skaičiau turbūt būdamas keturiolikos, tad būtų visai įdomu pabandyti dabar :) Kažkur pas tėvus turi būti likusi knyga, reikia prisiruošti/neužmiršti susirasti.
Žodžiu, eidamas į filmą, tikėjausi daugmaž tokios šyzos, kokios įspūdį man paliko knyga. Ne, ėjau nusiteikęs ne priešiškai, greičiau atvirkščiai. Daug lūkesčių dėjau ir į tai, kad juostą režisavo Timas Burtonas – ko gero, vienas kreiviausių viso to holivudinio žiūralo režisierių.
Nepaisant to, rezultatą gavau visiškai kitokį, nei tikėjausi.
Štai naujasis kino stebuklas ir sužiūrėtas. Su privalomais nosį spaudžiančiais 3D akiniais (užmaukšlintais ant defaultinių Adžio akinių) daugiau nei dvi su puse valandos ištverta sausakimšoje kino salėje.
Trumpai:Ar verta buvo žiūrėti? Taip. Ar tikrai kažkas naujo, revoliucingo ir extraįspūdingo? Tikrai ne. Kokias temas reikėtų mėgti, kad patiktų filmas? Gamtą, šiek tiek pagoniškas idėjas, indėnus ir fantastiką.
Ilgai:
Įsivaizduokite amerikietišką miestelį, kuriame gyvena… vien mokslo genijai. Na, ne vien tokie — kai kurių genijų šeimos nariai yra paprasti žmonės, bet čia ne apie tai. Tiesiog tai miestukas, kuriame gimsta didžioji dalis JAV (o ir pasaulio) pasaulio technologijų, pritaikomų karo ir kasdienėje pramonėje, čia hi-techas yra ultra-advanced, dauguma gyventojų, kaip ir priklauso pagal stereotipą — ekscentriški geekai, na ir taip toliau.
Ir įsivaizduokite, kaip visa tai atrodo vargšui negeekiškam policininkui, kuris yra paskiriamas miestelio šerifu…
Įsivaizdavote? Tada daugmaž turite bendrą įspūdį, kaip atrodo serialas „Eureka“ :)
Atsimenu, prieš keletą metų bandžiau surinkti kuo daugiau filmų, susijusių su roko muzika, ar tiksliau – su teisinga muzika apskritai :) Čia turiu galvoje ne dokumentiką, o vaidybinius filmus. Bet prisisiuntęs krūvą visokių, rastų visokiuose sąrašuose, pusę pratryniau nė neįpusėjęs peržiūros.
Tad čia – trumpas sąrašiukas, ką, mano nuomone, verta būti mačius kiekvienam elektrifikuotų gitarų mėgėjui. Tiesa, bandžiau išdėstyti prioriteto tvarka, bet po pirmų keturių filmų ji tampa praktiškai nesvarbi.
Mėgstu vampyrinę tematiką. Tik kas mane joje dažniai erzina – visa ta perdėta romantika. Gotiška aplinka, meilės-seilės, gražuoliukės/gražuoliukai ir t.t. OK, porąkart – galima, bet kodėl viską štampuoti pagal vieną šabloną?
Mano nuomone, tokia – romantiškoji – vampyrų variacija visiškai nelogiška. Didelė gyvenimiškoji patirtis, ilga nemalonumų grandinė, patirta per neišvengiamai ilgą gyvenimą turėtų privesti prie ciniškumo, išmokyti valdyti žmones ir žvelgti į juos taip, kaip mes žiūrime į karvių bandas ar kiaulių fermas: tai – mūsų maisto ir gerovės šaltinis. That’s all. Ir tik visokie iškrypėliai vampyrai-zoofilai turėtų jausti romantiškus jausmus homo sapiens, na, gal dar kokie neturintys kuo rimčiau užsiimti VETH* ;)
Dėl ko čia užsivedžiau apie vampyrus? Nes noriu papasakoti apie naują Naz užtiktą serialą – True Blood. Kiek kitokį serialą vampyrine tematika…
Savaitgalį pagaliau prisiruošėm sužiūrėti oskaruotąjį ( kirčiuoti kaip „auskaruotąjį„) hitą – Slumdog Millionaire. Ir dabar esu pasiryžęs paskelbti… NUOSPRENDĮ.
Taip, antraštė tokia ilga ne veltui. Nes šis prancūzų kūrybos animacinis filmas žiūrėtinas ne dėl kažkuo ypatingo scenarijaus, ne dėl to, kad vieną iš jo veikėjų pernelyg nepervargdamas įgarsino Forestas Whitakeris ir net ne dėl inovatyvios animacijos technologijos, o vien dėl… pasaulio, kuriame rutuliojasi veiksmas.
Taip taip, tikiu, kad pasakymas „einu į spektaklį, sako, dekoracijos labai gražios“ skamba taip savotiškai, bet čia būtent tas atvejis. Nes pats filmukas (taip, filmukas, nes trunka vos vos daugiau nei valandą) šiaip jau kažkuo primena biudžetinį Šreko variantą…
Bet tik ne aplinka. Kur jau kur, o čia statytojai netaupė nei fantazijos, nei resursų. Viso pasaulio idėja – jis sklando erdvėje, ir… na, jis išgyvena dekadansą. Įspūdingi griuvėsių gabalai didingai sklando saulėlydžiuose, organiškos, milžiniškus lelijos lapus primenančios platformos kybo vakaro prieblandoje, o toksiški urvai tiesiog burbuliuote burbuliuoja nuodais. Ir… tuštuma. Tyli tuštuma, kur tylą dažniausiai plėšo ne visokiausi gyvi padarai, o susidaužiančių griuvėsių grumėjimo aidas…
Toks yra pasaulis. Užtat erdvė aplink pagrindinius filmo veikėjus absoliučiai priešinga – čia visąlaik kažkas plepa, kas nors ką nors gaudo, daužo ir kitaip demonstruoja savo energingumą. Žodžiu, kaip įprasta… :/
Filmas keistokas (ha, ne veltui prancūzų ;). Yra pakankamai daug neaiškių vietų (nors tai man tapo net savotišku privalumu) ir viskas palyginus greitai baigiasi. Toks jausmas, kad buvo kažkokių problemų su projekto finansavimu, ar kažko iš tos serijos.
Tiesa, tai nėra savarankiškas filmas – juosta sukurta pagal to paties pavadinimo animacines serijas. Pastarųjų pats nemačiau, gal ten dar geriau? Jei kas matė, būtų įdomu išgirsti.
Tiesa, prie progos norėčiau kreiptis pagalbos. Prieš kelerius metus per kažkurią iš Lietuvos televizijų rodė tokias gana savotiškas (taip pat prancūzų!) animacines serijas, kurių veiksmas vyko priešistoriniais laikais. Siužete gana stipriai dominavo šamanizmo, dvasių temos, tarp veikėjų buvo moteris, berniukas ir dar kažkas. Atsimenu ir tokį savotišką piešimo stilių, tamsesnį-niūresnį koloritą. Suprantu, kad apibūdinimas ne pats išsamiausias, bet gal kas turi idėjų, kaip tos serijos galėjo vadintis?..
