Iš tiesų kalbos, kad japonai negali ištarti L raidės, tėra mitas. Tuo savo ausimis įsitikinau užvakar, „New York“ klube, šiemetinėje festivalio Kunigunda Lunaria versijoje. toks japonų duetas Gothika, ir aiškiai buvo girdėti, kaip frontmetas suriko „Good evening Lithuania!“. Tiesa, jis taip pat po kas antro gabalo šūkaliojo ir „спасибо!“ ir niekaip nesuprato, kodėl publikai tai nepatiko. Na ir šiaip, tie japoniukai pasitaikė kažkokie rusofilai… Bet pasiklausyti anime intro muzikos, atliekamos gyvai, nors kartą gyvenime reikia :D
Author Archives: Adis
Plieniniai žirgai ir Pugačiova
Kaip žinia, šiandien, kaip ir kiekvieną pirmąjį gegužės šeštadienį, Vilniaus langus variklių blerbimu drebina baikeriai, iš visos Lietuvos (ir iš už jos ribų) sulėkę į baikerių sezono atidarymą. Vaizdų prisižiūrėti galima gražių – blizgančios geležys, nikelis, juoda, kniedėmis kaustyta oda, plačiai išsižergę ir į geležines kamanas įsitvėrę barzdočiai, duslus variklių riaumojimas – na, tik Motörhead’ų ar Manowar’ų fone betrūksta ;)
Bet šiandien, grįžinėjant iš parduotuvės, su Naz sankryžoje pamatėme vaizdą, kurio ilgai nepamiršiu :DDD
Alas di
Vakar – kažkokia keista diena. Iš pradžių – naujausias Opeth albumas, po to – Al di Meola’o koncertas. Į kurį patekau, beje, visai neplanuotai.
Stumtraukiai
Ar žinote, kiek žmonių reikia pastumti troleibusui su keliasdešimčia keleivių?
Keturių: dviejų studentų, Adžio ir dėdulės.
Važiuoju šįryt į darbą, kamščiai didžiausiai, troleibusas bando persirikiuoti iš vienos juotos į kitą, brakšteli ir… sustoja.
Highway to Hell
Šįryt apturėjau savanorišką komandiruotę į Kauno zoologijos sodą. „Reportažas“ iš jo – vėliau (taip pat galite sekti ir mano DeviantArt kampą), o čia – vaizdelis iš to, ką radome prie Maxima bazės, pakeliui.
Miesto legendos
Urban legendos yra įdomus ir linksmas dalykas. O kartais – ir sunkiai identifikuojamas. Pavyzdžiui, aš iki šiol tikrai tikėjau, kad susidaužimas bokalais/taurėmis yra kilęs iš viduramžių, kai dauždavosi taip, kad vynas/alus/etc persipiltų iš vienos talpos į kitą, idant sugėrovas patikėtų, jog gėrime nėra nuodų. Pasirodo, nė velnio…
Kitokie
Šiandien pietavau su bendradarbėmis. T.y., buvau vienas vyr. lyties individas keturių merginų kompanijoje, bet kadangi pas mus toks lyčių pasiskirstymas darbe gana įprastas (ir man visai malonus ;), o aš niekada ir nesistengiu demonstruoti savo macho, ar gal šiaip tiesiog iš kolegiško solidarumo ir lyčialygiškumo (už ką būtų tikrai nuoširdi padėka), viena pradėjo pasakoti visai kompanijai, apie vieną gotą (vardasadžiuirivisuomeneižinomas), kurio draugė laukiasi. Na, po to seka logiškai išsivystantys pasvarstymai apie tai, kaip vaikai yra gerai ir sunku, geriau su jais ar be jų ir t.t. Bet istorija ne apie tai. Staiga pati pokalbio užvedėja, tarsi norėdama nustebinti likusią kompaniją, skelia:
– Pavyzdžiui, jie (suprask – šita gotų pora) tiki, kad jie jau pažįstami kelis šimtus metų, ir kad jau nebe pirmą gyvenimą yra pora.
Visos kitos nuoširdžiai puola stebėtis.
WTF? Ne, rimtai, WTF? Kame čia nuostabumas, kad kažkas tiki tokiais dalykais? Ar kad netiki? Kodėl reikia stebėtis, jei kažkas deklaruoja, kad tiki skraidančiomis lėkštėmis? Ar spagečių monstru? Ar devintuoju nematomu bitu baite? Kodėl reikia stebėtis, ka kažkas kitokių pažiūrų, nei tu?
Suprantu – gali nepritarti, gali nekęsti, tyčiotis iš jo – čia ne patys maloniausi variantai, bet visai logiški. Bet stebėtis? Kas čia nuostabaus?
Nuoširdžiai nesuprantu.
Kadangi nesusilaikau neišreiškęs nuostabos, viena kolegė, tarsi atsiprašydama, pasiaiškina:
– Na supranti, mes jų (suprask – gotų) gi nepažįstam.
Dar gražiau. Stebėtis tuo, apie ką nieko nežinai? Čia aš jau visai pasimečiau ir užsičiaupiau. Ar keista, kad kokie tumbuktu pigmėjai garbina dievuką Thumbuchthulu, kuris, pasak jų, turi devynias galvas, bet nė vieno pilvo, ir naktimis kuria klasikinius haiku? Man tai kažkaip ne. Nes pradžiai, tiesiog nežinau nė vienos priežasties, kodėl jų vaizduotėje galėjo ar negalėjo susiformuoti toks jo atvaizdas.
Taip ir baigėme pietus. O buvo skanu. Valgėme Didžiojoje Kinijoje, prie VCUP. Rekomenduoju. Kaina atitinka porciją, net ir dienos pietų metu…
400 spaudos duobkasių
„Stoviu prieš 400 tradicinės spaudos duobkasių“ – sako Virgis Valentinavičius iš Alfa.lt., stovėdamas ant pakylos tinklaraščių ir interneto konferencijoje BlogIn 2008. Auditorija ploja.