Iš tiesų kalbos, kad japonai negali ištarti L raidės, tėra mitas. Tuo savo ausimis įsitikinau užvakar, „New York“ klube, šiemetinėje festivalio Kunigunda Lunaria versijoje. toks japonų duetas Gothika, ir aiškiai buvo girdėti, kaip frontmetas suriko „Good evening Lithuania!“. Tiesa, jis taip pat po kas antro gabalo šūkaliojo ir „спасибо!“ ir niekaip nesuprato, kodėl publikai tai nepatiko. Na ir šiaip, tie japoniukai pasitaikė kažkokie rusofilai… Bet pasiklausyti anime intro muzikos, atliekamos gyvai, nors kartą gyvenime reikia :D

OK, apie viską nuo pradžių. Vienas maloniausių aspektų – renginio vieta. Ir netoli nuo namų, 15 min pėščiomis, ir pats klubas nuoširdžiai užkabino. Toks Succubus Club (kas žaidę VtM Bloodlines – supras ;), su visais privalomais aksesuarais ir renginio dėka – net ir identiška atmosfera. Bet tenka, pripažinti, su alumi pas juos prastai: vienintelė rūšis, ir ta – Tauras. Ne pats blogiausias variantas, žinoma, bet…

O pirma pamatoma grupė – Degradatonia. Prisipažinsiu, iki šiol buvau girdėjęs tik jos pavadinimą, ir kad groja gotiką. O kadangi gotika lietuviška gaunasi beveik visada miserabiliška, tai galima sakyti, iš anksto buvau nurašęs šią komandą. Kaip parodė praktika, visai be reikalo. Pasirodo, Degradatonia – tikras lietuviškas all-stars bandas. Čia ir Thriggeris iš Grol, čia ir Enrikas iš Obtest/Soul Stealer, ir dar keli pažįstami veidai iš kitų grupių. Ir varo jie tikrai gerai. Tiesa, vienas šaltinis prasitarė, kad dar prieš savaitę grupė ne visai turėjo dainų lyrikas, bet… Na, užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad tai buvo geriausiai/įdomiausiai nuskambėjusi vakaro grupė, kuriozas – man asmeniškai nustelbusi net legendinius Tiamatus.

Antroji komanda scenoje – jau minėtieji Gothika. Apie juos jau viską pasakiau, tad einam prie trečiosios grupės – veteranės Sielos. Va va, ta miserabiliška lietuviška gotika, kur sakiau. Visiška nuobodybė. Ir viskas kažkur jau matyta. Grupė, kuri net kenkia sveikatai – per jos pasirodymą tiek boaklų alaus į save susipilta… Nėra net ką pasakyti – atmosferos jokios, chebra užsiciklinusi savo auksiniuose laikuose ir nepastebi, kad jau kitas amžius atėjo.

Ketvirtieji – latviai Heaven Grey. Išduosiu savo neapsišvietimą, bet sako, jų praeityje kažkas nesėkmingo buvo, dabar va pergalingai atsikūrė. Na, deja, nieko nežinau, nieko negirdėjau, patį pavadinimą pirmąkart išgirdau vakar. Gėda, ar ne? :) Ne. Šiaip gauja nieko, nenusigroja, tik kad… na, nuobodoki. Atklausiau du gabalus, nulėkiau su chebra pabendraut, grįžau ant paskutinių dviejų gabalų – nepastebėjau skirtumo.

Na ir pabaigoje – švedai, dėl kurių ir trenkėmės į šį renginį. Tiamat. Grupė, kurią gūdžiais 97-aisiais man užrodė kolega Benitas, tada man įdavęs „Wild Honey“ albumą. Užkibau po pirmos perklausos. Minkštai tamsi atmosfera, besikaitaliojantis su šaltai tamsia atmosfera, pažadinantis šiurkštumas. Unikalu. Kažko panašaus tikėjausi ir koncerte, bet… Na, nejaučiau aš atmosferos grumdydamasis tūkstantinėje minioje, niekaip nejaučiau. Edlundas gyvai atrodo irgi ne taip įspūdingai. Žiūrint girežtai iš muzikinės pusės – taip, viskas OK, garsas kaip reta geras, muzikantia aukščiausio lygio, dainos – pažįstamos, net ir klubas, regis, tinkamiausias tokiai grupei, bet… na, kažkaip neveža, kaip įrašai, ir tiek. Something wrong in the world today, dn’t know what it is, kaip sako Steve Tyler’is.

Festas baigiasi. Per ~20 min atsiduriam namuose, kur išėmęs nuotraukas, abstulbstu… 400 kadrų! Ne, kokteilis „daug alaus + naujas fotoaparatas + koncertas“ nėra itin geras, po to tenka gaišti pusdienį atrinkinėjant ir tvarkant nuotraukas su vatine galva… Eh…

P.S. O tualetai „New Yorke“ – tiesiog žavūs :D