Įsiskaičius į Grumlino įrašų seriją (1, 2, 3, 4), gimė idėja išfotografuoti vaikystėje rinktus (tiesą sakant, rinkau ne pats, o dovanodavo tėvai) automobilių modelius. Kol kas tai tik juodraštinis idėjos variantas, tikra fotosesija vyks kažkada ateityje ir su geresne aparatūra (čia fotografuota Canon PowerShot S5 IS muiline), daugiau modelių bei fonų, bet tuo tarpu gal kam bus malonu prisiminti vaikystės vaizdus ;)
Author Archives: Adis
Patyrimai#6: Egzistenciniai elektroliuminescensiniai klausimai
Kodėl virtuvė, vonia ir tualetas – tie kambariai, kurių šviesos jungiklis _dažniausiai_ įrengtas taip, kad jį nuspaustum _prieš_ įeidamas į kambarį, o visais kitais kambarių atvejais jis pasiekiamas _tik_ įėjus į kambarį?
Alice… d'Arc?
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad nei vaikystėje, nei paauglystėje nemėgau šitų Lewiso Carroll’o apysakų. Dėl tos pačios priežasties, kodėl nemėgau ir džiazo – per daug man ten buvo šyzos, chaoso – tiesiog trūko tvarkos ir logikos.
Džiazą su laiku supratau ir ant jo užkibau. O Alisą… na, Alisą paskutinįkart skaičiau turbūt būdamas keturiolikos, tad būtų visai įdomu pabandyti dabar :) Kažkur pas tėvus turi būti likusi knyga, reikia prisiruošti/neužmiršti susirasti.
Žodžiu, eidamas į filmą, tikėjausi daugmaž tokios šyzos, kokios įspūdį man paliko knyga. Ne, ėjau nusiteikęs ne priešiškai, greičiau atvirkščiai. Daug lūkesčių dėjau ir į tai, kad juostą režisavo Timas Burtonas – ko gero, vienas kreiviausių viso to holivudinio žiūralo režisierių.
Nepaisant to, rezultatą gavau visiškai kitokį, nei tikėjausi.
Karštas alus ir jokių šaltų mergų!
Puikus pavyzdys to, kiek visuomenę formuoja stereotipai, yra reakcija į klausimą „Ką manai apie karštą alų?..„. Taip, nelygu kas klausia, bet dažniausiai tai palaikoma pokštu. Kai respondentą pavyksta įtikinti, kad čia visgi rimtas klausimas, jis paprastai išverčia akis bei liežuvį ir išbliauna: „ueeee, juk šlykštuuuu!„. Hm, o teko ragauti? „Nu, ne, bet ir neragaučiau, net jei kas ir duotų„…
O karštas alus šiaip jau nėra kažkoks nebežinančių ką čia dar beparduoti prekybininkų triukas. Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio skandinavai naudojo karštą alų taip, kaip mes naudojame karštos arbatos puodelį po pasivaikščiojimo žiemą. Tiesiog tam, kad sušilti (tiesa, dar įdomi detalė, nesusijusi su alaus temperatūra, būtų ta, kad tais laikais alaus kokybė buvo vertinama jo stiprumu, t.y. pats stipriausias alus buvo vadinamas „karališkuoju“, ir paprastai jo galima buvo gauti tik pas labiausiai pasiturinčius, bent jau Šiaurės šalyse)
Visgi drįstantiems išbandyti, kas visgi yra tas karštas alus, šiandien ir rytoj (III 6 ir III 7)Vilniuje kaip tik yra puiki galimybė. Kaip turbūt ir kiekvienais metais, Dusetų aludaris Ramūnas Čižas Kaziuko mugėje siūlo išbandyti alaus sriubos. „Sriuba“ gaminama pagal Ramūno senelio receptą, naudojant firminį Čižo alų bei septynis ingredientus, kurių aludaris šiaip jau labai neslepia, nes kaip pats sako, „kas iš to, jei žinosi, ką sudėt, bet nežinosi po kiek ir kada?„. Taip įtikintas, nelabai ir klausiausi receptūros, tad kiek įsiminiau, tai beržų pumpurus, medų ir lyg ajerus…
Skonis? Pripratusiems prie gamyklinio birzgalo, subrandinamo per tris savaites, greičiausiai tikrai nepatiks. Skonis tikrai savotiškas, bet ko gero, visą šitą dalyką geriausiai įvertinti galima tik sutapus dviems aplinkybėms: a) tu mėgsti alų b) yra vėsokas metų laikas.
Apibendrinant – bent jau pabandyti tikrai verta. Man pačiam pradėjo patikti tikrai ne iš pirmo karto, bet nuo kokių 2003-iųjų Kaziukas be bokalo ar poros karšto Čižo alaus – na, bent jau man – ne Kaziukas…
Skanaus!
Receptoriumas #1: Vištiena atseit rytietiškai
Valgio gaminimas man tikrai nėra hobis. Bet negaliu ir sakyti, kad to daryti nemėgstu. Kartais kyla įkvėpimas, o kartais tiesiog aplinkybės priverčia ;) Ir dažniausia problema, su kuria tenka susidurti – _sugalvoti_, ką gaminti. Taip norėtųsi kokio tinklalapio ar tinklaraščio, kuriame būtų siūlomos ne pernelyg jau ten įmantrios, lengvai pagaminamos idėjos iš ingredientų, kurių galima rasti bet kuriame prekybos centre ar net ir toje mažoje parduotuvėlėje greta namų.
Su tokia nuostata ir pradedu šitą rubriką – gal kam pasirodys pravartu. O ilgainiui, susikaupus didesniam receptų kiekiui, gal ir pačiam bus naudinga ;)
Taigi, vištiena atseit rytietiškai. 3-4 ganėtinai sočioms porcijoms reikės:
2 pakuočių vidinės vištienos filė
paprikos
pakelio ryžių
~300 g (t.y. apie pusės didesnės skardinės) konservuotų bambuko ūglių
rytietiško raudono padažo („Sweet Chili Sauce„, „Thai Sauce“ ar kas nors iš tos serijos)
poros butelių alaus
Viską galima rasti kad ir „Iki“ (na, bent jau ten viską susipirkau šįvakar).
Gamyba: Užstatom virti ryžius. Į kubelius (ar juos primenančias geometrines formas) pjaustom vištieną, verčiam į įkaitintą keptuvę su aliejumi ir trupučiu sviesto (jei negaila didesnio kiekio sviesto, aliejaus galima ir išvis nenaudoti, nuo to tik skaniau ;). Uždengiam dangčiu. Į analogiškas, tik gerokai mažesnes geometrines figūras susmulkinam papriką. Verčiam į keptuvę, kartu ir bambukų ūglius (be marinato). Kurį laiką troškiname (po dangčiu). Nelaukdami, kol ryžiai galutinai išvirs, suverčiam juos į keptuvę, supilam padažą, išmaišom. Viskas. Retkarčiais pamaišydami, laukiam, kol ištrokš ;)
A, kam alus? Žinoma, virėjui ;)
Aargh! #4 – žaidimai
(Ankstesnės įrašų ciklo apie piratavimą dalys – čia, čia ir čia.)
Šiandien – gimtadienis. Prieš ketverius metus Lietuvos parduotuvėse pasirodė pirmasis lietuviškas stambiabiudžetinis (na, čia kaip pilnametražis kinematografijoje ;) kompiuterinis žaidimas, „PSI: Sibiro Konfliktas„. Kuo tai susiję su įrašo pavadinimu ir tema? Tuo, kad man tai buvo tikrai nemaža ir tikrai maloni patirtis, ir kad iš tiesų būtent šis dalykas ir įkvėpė visą šitą piratinį ciklą.
Bet pati ciklo idėja gimė iš Eugenijaus ir jo įrašo apie LANVA kovas. Jei tiksliau, tai nuo šios frazės:
Pykdo mane tai, kad vagiantys (taip taip nevyniokim žodžių į vatą) tuo dažnai netgi didžiuojasi ir giriasi… O Lietuvos vaikai, paaugliai ir šiaip jauni žmonės tuos žmones, kurie perka legalią produkciją laiko visiškais besmegeniais neturinčiais kur dėti pinigų AR tiesiog nemokančiais pasivogti. Piratauti tapo ne tik madinga, bet ir “kieta”. Pirmam pavogti ir pažiūrėti naujausio filmo DVD rip’ą tapo tiesiog garbės reikalas.
Perskaitęs šiuos sakinius, pritariamai pakinkavau galva – prisiminiau, kai po žinutėmis apie netrukus pasirodysiantį tokį kompiuterinį žaidimą, sulaukdavai komentarų „aij, palauksiu, kol emule pasirodys, nx pirkti„.
Patyrimai#5: Milžinai & PR
Lietuviai – tikrai milžinų ainiai!
Aš suprantu, kad prisikviesti kelis kaimynus ir išstumti pusnyje gerrrrrai įšalusią Nissan Sunny gali kiek ir užtrukti, bet…
… susikviesti gero penktadalio namo vyriją ir nešte išnešti automobilį iš suledėjusios pusnies – čia jau ne vien už organizaciją, bet ir už užmojus pagarba!!!
Beje, finansiškai tai vargu ar apsimoka, ypač jei savanoriškai vaišini „Белый Aист„. Bet PRas – tikrai puikus :)
Trys mėnesiai
Šįryt prabundu nuo… lietaus garsų.
Senokai girdėtas garsas. Na, atmetus tą variantą iš garso kolonėlių :)
Atsimenu, kaip visi čia sveikino vieni kitus su kalendorine žiemos pradžia. Atrodo, prieš dvi savaites, na, gal mėnesį…
KADAAA? Prieš tris mėnesius??? Ir po savaitėlės reikės sveikinti su kalendorine pavasario pradžia?
Gal mes šalia kokios juodosios skylės gyvename?..
P.S. Kadras – vos trijų dienų senumo.
Aargh! #3 – programinė įranga
Pirmosios įrašų ciklo apie piratavimą dalys – čia ir čia.
Kalbant apie programinę įrangą – čia mano požiūris sutaptų su požiūriu į muziką. Jei įsitikini, kad tas produktas tau reikalingas – anksčiau ar vėliau jį teisinga būtų nusipirkti. Bet vėlgi – prieš tai turi gauti sąlygas tvirtai įsitikinti, kad nusipirkęs nepanaudosi kokius 2-5 kartus, o vėliau programa tik užims vietą kietajam diske.
Kokias įsitikinimo galimybes turime dabar? Dažniausiai tai yra: a) apkarpyta demo versija b) pilna programa, apribota veikimu laike (pvz. 30 dienų).
Apkarpytos versijos, mano manymu yra nesusipratimas. Čia kas perkant aulinius batus žiemai, aulus gauti vėliau, kai jau apsispręsi, ar tie batai tau tinka.
O kaip su laiko limitu? Ar tai geras sprendimas?
Apie Lietuvą ir laisvę
Tikrai negalvojau, kad pasiduosiu madai ir publikuosiu proginį įrašą populiariausia šios dienos – Lietuvos ir nepriklausomybės – tema, bet va skaitant kitų įrašus, ir pačiam mintys pradeda kilti. O kai kuriuos net ir nusistovi. Tokias ir norisi už(si?)rašyti.
Eugenijus savo gana skeptiškame įraše apie Lietuvos ir jausmų jai identifikavimą rašo:
O kas yra ta Lietuva? Kalnai ir kloniai? Miškai? Vilniaus gatvės?
Va taip skaičiau ir po kiekvieno klaustuko, pradedant antruoju, linksėjau galva. Iš tiesų, _man_ taip ir yra. Lietuva man visų pirma yra Lietuvos gamta, tada – mėgstamiausias miestas ir trečia, ko nepaminėjo Eugenijus – kalba.
Rimtai. Turiu tokį… hm… kompleksą?.., kad negaliu komfortabiliai gyventi, ilgiau nepakalbėjęs lietuviškai. Bendrakeleiviai, bendradarbiai ar pokalbiai telekomunikacinėmis priemonėmis nesiskaito. Man iš tiesų reikia, kad užėjęs į parduotuvę ar įstaigą, galėčiau pasakyti „laba diena“ ir išgirsčiau atgal kažką iš tos pačios serijos, ta pačia kalba. Juokas juokais, bet man didžiausias džiaugsmas kelionėje atgal yra pirmas pasisveikinimas ir atsakymas į jį gimtąja kalba – ar tai būtų stiuardesė, ar pasienio pareigūnas, ar dar kas nors :)
O kaip su valstybingumu? Na, savo asmenine patirtimi galiu palyginti dvi Lietuvas – sovietmečio pabaigos ir dabartinę. Ir žinote, įžvelgiu gana ryškių panašumų.
Kad ir toks: tuo metu rizikinga buvo sakyti tai, ką galvoji, jei tai nesutapdavo su oficialiąja ideologija (kuria, beje, nelabai kas iš tiesų tikėjo). Dabar yra rizikinga sakyti tai, kas prieštarauja tolerancijos idėjai (nors abejoju, kiek ir tų tolerastų ja iš tiesų tiki). Išvada? Žodžio laisvės nebuvo tada, nelabai beturim ir dabar, nors ji ir deklaruojama Konstitucijoje. Išvada? Žodis pas mus laisvas tol, kol jam kas nors pritaria. Ir nebūtinai dauguma – panašu, kad kartais užtenka tų, kurie tiesiog garsiai rėkia.
Patriotai-romantikai garbina romantiškąją Lietuvos praeitį – visus tuos „nuo jūros iki jūros“ laikus. Tai natūralu, tai būdinga visoms šalims – prisiminkime XVIII amžiaus romantizmo bangą. Bet blaiviai mąstant, nemanau, kad ir tais nuo-iki laikais būtų buvę kažkas radikaliai kitaip ar tuo labiau – geriau, kilniau, gražiau. Didikų rietenos, politinės intrigos – žmonės keičiasi ne taip greitai, kaip norisi įsivaizduoti (pavyzdžiui tai, kad didžioji žmonijos dalis štai jau keli amžiai kaip gyvena be de jure vergijos – man atrodo, čia milžiniškas pasiekimas). Galų gale pati Lietuva (ir tikrai ne ji viena) buvo sukurta smurtu, Mindaugui su konkurentais susidorojant toli gražu ne derybų keliu. Ir nematau tame nei gero, nei blogo. Tiesiog taip buvo – kaip ir daug kur kitur. Tokie laikai, tokie papročiai. Kai kur juk taip yra dar ir dabar.
O tai kaip su laisve? Kokią aš jaučiu laisvę ir už ką esu dėkingas ją iškovojusiems?
Sakyti visiškai ką noriu, nebegaliu, nebent tai traktuojama kaip kūryba – pats žodis „kūryba“ ar „menas“ tarsi sušvelnina situaciją. (Pavyzdys: už dainos „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ sukūrimą ar klausymą prie tavęs vargiai ar kas prikibs, bet jei tai nebūtų „menas“ – gi čia akivaizdus neapykantos ar net smurto skatinimas!). Taigi, laisvę kurti vis dar turiu.
Taip pat turiu laisvę atrodyti, kaip noriu. Laisvę priimti asmeninius sprendimus, kiek tai liečia mano paties asmenį – keisti darbą, profesiją ar išvažiuoti į kitą šalį. Turiu religinę laisvę (kuria naudojuosi siųsdamas bet kokias religijas kuo toliau).
Ir to man užtenka. Naudodamasis visomis šiomis galimybėmis, kuriu savo gyvenimą pats – tokį, koks man patinka. Už tai ir dėkoju. Už galimybę tvarkytis pačiam, pagal savo norus.